Neretai žmones išgąsdina prie jų sodybų pasirodę žalčiai. Nors šie ropliai nėra nuodingi, tokia kaimynystė daugeliui nėra maloni. Žmonės, savo sodybose susidūrę su žalčiais, nevienodai priima šiuos naujuosius įnamius. Antai Gema, sodyboje pamačiusi didžiulį žaltį, labai išsigando: „Kai pradėjo loti šuo, pažvelgiau pro langą ir negalėjau patikėti savo akimis – kieme gulėjo didelis žaltys. Buvo tiesiog riešo storumo ir daugiau nei metro ilgio. Žaltys pradėjo šliaužti per kiemą ir pasislėpė po klėtimi. Mes sodybą pirkome pernai, bet iki tol žalčio neteko sutikti. Aš siaubingai bijau gyvačių. Nežinau, kaip ramiai galėsiu ten jaustis. Labai bijau vakare ant jo užminti.“
Drebantiesiems iš baimės vien nuo žodžio „žaltys“ Erika turi dar šiurpesnių žinių: „Žalčiai ne tik šliaužioja, jie dar ir laipioti moka. Pas mus kaime žaltys įsiveisė name, tad naktį antrame aukšte kartais girdėdavosi, kaip šiurena drabužiai, šuo išbėgdavo iš kambario. Stengėmės nekreipti į tai dėmesio, iš pradžių manėm, kad tai pelės, bet kai žaltys vieną kartą naktį miegančiam ant grindų dėdei palindo po antklode, nervai neišlaikė. Mes jį gaudėm pusę metų. Kaip jauką naudojom pieną. Pagavom. Ir nunešėm kaimynui už 3 kilometrų. Jis ten visą žalčių šeimyną turėjo ir labai džiaugėsi jų kaimynyste.“
O štai Birutė prie žalčių kaimynystės jau pripratusi – jie nuolat šliaužioja prie namų: „Aš jų visai nebijau, ir kiemo vaikai nebijo. Tiesiog gyvename tokioje vietoje – už namo upė, drėgmė, miškai.“ Apie tai, kaip išvilioti žalčius iš sodybų, Lunai yra pasakojusi močiutė: „Pas mano tėvus buvo žalčių. Kad juos nuviliotume nuo sodybos, tiesiog už jos prie miškelio sukrovėm krūvą šakų, pridėjom akmenų, ten drėgna, tad žalčiai dabar ten gyvena ir sodyboje nesirodo... Jie mėgsta šabakštynus – tankias, šakotas vietas.“
Lietuviai nuo seno ypač mylėjo ir saugojo žalčius, tikėjo jų saugančia ir globojančia galia. Žaltys, namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė, buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Todėl žalčiai buvo laikomi namie, maitinami, jiems būdavo aukojami gaidžiai, viščiukai. Buvo draudžiama mušti į tvartą ar kiaulidę atsliuogusį žaltį, nes jis kartu su paršeliais žinda kiaulę, tad, tikėta, dėl to ji neserganti. Žalčio globa, jo prielankumas susijęs su turtu, gausesniu derliumi. Ten, kur būna žaltys, jis atneša palaimą ir laimę, tie namai būna laimingi, pilni visokio turto. Ypač artimi žalčių ryšiai su vaikais. Jie drauge valgydavo, miegodavo vienoje lovoje, kartu žaisdavo.
Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žmonės žalčius skirstė į geruosius ir bloguosius. Geraisiais laikė tuos, kurie gyveno namuose, blogaisiais – kurie pasilikdavo miškuose. Blogieji žalčiai – juodos, gerieji – tamsiai žalios spalvos. Krikščionybės laikais, kovojant su žalčių kultu, paplito pasakojimai, kad jeigu užmuši žaltį, pašalinsi iš namų visas nelaimes.
Kai kalbame apie sodybose pasirodančius žalčius, paprastai turime omenyje geltonskruostį, arba paprastąjį, žaltį. Jų Lietuvoje daugiausia. Pagonybės laikais būtent šios rūšies žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnai graužikų populiacijai reguliuoti. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį. Tačiau nuo šios nuodingos gyvatės jį galima atskirti pagal ant galvos šonuose esančias dvi gelsvas arba oranžines dėmes. Žalčio ilgis – apie metrą. Žalčiai gyvena drėgnuose mišriuose miškuose, vandens telkinių pakrantėse, pelkių pakraščiuose, užliejamose pievose. Dažni senose kirtavietėse, bebravietėse, prie sodybų. Pavasarį ir rudenį, kai dirvos drėgnos, aptinkami sausesnėse, gerai saulės įšildomose vietose. Tai dieniniai ropliai – jie aktyvūs nuo 8 iki 19 val. Maitinasi rytais ir vakarais. Medžioja sausumoje ir vandenyje. Minta varlėmis, rupūžėmis, kartais driežais, smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, smulkiomis žuvimis. Jaunikliai minta vabzdžiais. Žalčiai dieną dažnai šildosi saulės atokaitoje ant senų kelmų, rąstų, žolės kupstų, o esant pavojui greitai slepiasi. Naktį praleidžia urvuose, po šieno stirtomis, kelmais. Kartais apsigyvena po ūkinių pastatų grindimis. Tai gana judrūs ir greiti ropliai, jie gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Žalčiai nėra nuodingi ir pavojingi žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo balkšvai gelsvą skystį. Jei reikia, apsimeta, kad negyvi: suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai atgyja.
Žalčiai pradeda poruotis balandį–gegužę. Kiaušinius deda birželio pabaigoje–rugpjūtį. Viena patelė sudeda 7–24 pergamentine plėvele padengtus kiaušinius. Rugpjūtį–rugsėjį išsirita žalčiukai. Jie subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais. Paprastieji žalčiai žiemos miegu užmiega spalį arba lapkritį, o pabunda kovą arba balandį. Žiemoja giliuose urvuose, po kelmais, medžių šaknimis, ūkinių pastatų grindimis pavieniui arba po kelis vienoje vietoje. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius, paklaustas, ko žalčiai traukia arčiau sodybų, aiškino, kad šiuos roplius vilioja maloni netvarka – suverstų lapų, šiukšlių, lentgalių krūvos, šalia kurių sužėlusi vešlesnė žolė ir yra daugiau drėgmės, be to, ir maisto – pelių, varlių – nestinga.
Pasak gamtininko, jeigu kam nors nepatinka šių roplių kaimynystė, geriausias būdas juos išvilioti – įvesti tvarką prie savo sodybos: nebus šabakštynų, bus nuolat šienaujama žolė – žalčiai bus priversti iškeliauti. S. Paltanavičius teigia, kad žalčiai žmonėms nieko bloga nedaro. Tik pabandžius juos sugauti plikomis rankomis ir paėmus už uodegos, ropliai gindamiesi gali apšvirkšti išmatomis. Geriausia laikyti žaltį už galvos. Jeigu roplys atsidūrė jums nepageidaujamoje vietoje, patartina jį lenkta lazdele, šepečiu ar žarstekliu atsargiai pakelti ir išnešti kur nors į drėgnesnę vietą, kur yra daug žabų, krūmų, nendrių ir pan. Jeigu tokios vietos nėra, tiesiog galima ją iš šakų ir nendrių sukurti patiems – ten paleistiems žalčiams patiks, tad jie daugiau nebegrįš į sodybą. Į sodybas panašiai gali atklysti ir gyvatės. Tačiau, pasak S. Paltanavičiaus, tokia galimybė yra mažiau tikėtina, nes gyvatės labiau mėgsta ramybę ir net menkiausias garsas ar triukšmas jas labai dirgina.
Noreciau as zalciu seimynos savo sode ten netoli ezeras yra tai gal apsigyvens netoli lauzo visa kruva pagaliu sudeta dregnu tai daugiau galimybiu :clap:
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
