Įsivaizduokite kaitrią vasaros popietę nektaringais žiedais nusėtoje pievoje. Tarp žolės stiebų gyvenimas tiesiog verda. Kova už būvį, sunkus darbas milžiniško skruzdėlyno labui ar tiesiog smaguriavimas savo malonumui. Nerūpestingai laviruodami nuo vieno ryškiaspalvio žiedo prie kito kaip tik tuo ir užsiima drugiai. Žymiai rimtesnės bitės ir kamanės, triūsia avilio labui. Visi garsai ir judesiai jungiasi į harmoningą chaosą, Jus norom nenorom atsipalaiduojat ir grimztat į lengvą popietės miegą... Kol kažkoks įžūlus padaras, siaubingai dūgzdamas nenuzvimbia Jums pro nosį. Juodas „taškas“ juda link nektaringo dobilo žiedo. Prisiartinus arčiau paaiškėja, kad tai labai keistos išvaizdos bitė. Jos dydis ir spalvos skiriasi nuo įprastos naminės bitės. Netikėtai keistuolė atsiplėšia nuo žiedo ir patraukia į pievos tankmę. Jei turėtumėte galimybe skristi paskui ją pamatytumėte, kaip dūzgiantis padarėlis nusileidžia visai prie pat žemės ir įlenda į mažą angelę dirvoje.Viduje slypi vos kelios, rūpestingai prižiūrimos korio akutės. Avilys priklauso solitarinei bitei. Tokios kaip ji visą savo gyvenimą praleidžia vienišos.
Didžiausias solitarinės bitės turtas kurį ji užgyvena tai lizdas bei palikuonys. Mūsų stebimo vabzdžio nuosavybei iškilo grėsmė. Viską suprasite jei laiku nukeliausime į tą momentą kai Jus grožėjotės ant žiedo nutūpusios zvimbeklės anatomija. Kol bitutė dirbo savo darbą, o Jus negalėjote atsistebėti jos išskirtinumu, nuo žiedo į darbštuolės gaurus įropojo dar keistesnis padaras. Tvirtais, kablio formos nagais prisitvirtino prie plaukų kuokšto ir pasiruošė skrydžiui su „zuikio bilietu“. Patekęs į avilį įsibrovėlis, skuba nulipti nuo bitės nugaros ir kimba prie darbo. Atėjūnas suėda korio akelėje plūduriuojantį kiaušinėlį ir neilgai trūkus pradeda nertis.
Dabar būtybė turi naujas specifinei, medaus dietai pritaikytas šaukšto formos mandibules. Laibas kūnas ir neproporcingai didelė galva susiliejo į visumą. Balta, kresna lervutė juda trumpų kojyčių pagalba. Pagal šiuos naujai įgytus bruožus nesunku suvokti, kad avilyje vystosi gegužvabalis (Meloe).
Lerva nekantrauja išmėginti naujai užsimezgusius burnos organus, todėl ilgai nelaukus pradeda doroti korio akutėje esantį medų. Būsimasis gegužvabalis avilio teikiamu prieglobsčiu bei saldžiu medumi mėgausis iki rudens. Atėjus rudeniui vabzdys paliks saugų avilį, kad galėtų užsikasti po žeme ir po 14 dienų virsti netikrąją lėliuke. Patikimas lėliukės apvalkalas tarsi pūkinis miegmaišis saugos vabzdį nuo žvarbios žiemos.
Atėjus pavasariui lėliukė įtrūks ir dienos šviesą išvis dar stambesnė, bekojė tikroji lerva. Ji nesimaitina ir visai neužilgo pakartotinai susisuka į dar vieną lėliukę.
Gegužės mėnesį, malonūs saulės spinduliai lėliukei primena, jog atėjo laikas. Skyla iki šiol patikimai vabalą saugojęs apvalkalas. Iš vidaus lenda baltas, gležnas tačiau stambus (~4cm) vabalas. Iš pirmo žvilgsnio vabzdys labiau panašus į stambią kirmėlę, bet po kelių minučių „kirminas“ ima tamsėti, tvirtėja jo chitino šarvai. Galų gale padaras sužvilga metališkai, violetine spalva. Dabar jis pasiruošęs!
Kartais stambus vabalas sugundo plėšrūnus. Štai mūsų stebimą individą užklupo lapė. Lėtas, skraidyti nemokantis ir sunkus vabzdys pasprukti negali, tačiau jis dėl to nesirūpina. Pro specialias angeles kojų sąnariuose gegužvabalis išskiria tirštą, sakų spalvos skystį. Tai nuodinga hemolimfa, ji gali smarkiai nudeginti. Nemalonus nuodų kvapas atbaido pavojų sukėlusią lapę. Tačiau jis neatbaidė senovės gydytojo Hipokrato. Išminčius pastebėjo, kad vabalo nuoduose yra inkstus bei šlapimtakius teigiamai veikiančių medžiagų. Viduramžiuose trinti gegužvabaliai buvo naudojami kaip „meilės gėrimas“ („aphrodisiacum“), padidinus vabalo konsentraciją gaunami mirtini nuodai – „aqua tofana“
Gegužvabalių suaugeliai gyvena tik iki birželio pabaigos, todėl norėdami susirasti savo išrinktąją turi paskubėti. Apvaisinta patelė į žemę sudeda apytiksliai 10 000 kiaušinėlių, deja dėties metu stambus vabalo pilvelis dalį kiaušinėlių sutrina. Iš likusių sveikų kiaušinių dar tą pačią vasarą išsirita, mūsų jau stebėtos, vos 1 milimetrą siekiančios lervutės. Jos ieško ryškiaspalvių augalų žiedų, o radusios kopia stiebais į viršų ir laukia dūzgiančių bičių, kurios praleido savo jaunas dienas vos per vieną korį nuo lervutės motinos.
Atraskite gegužvabalį
Lietuvoje gyvena keturios gegužvabalių genties (Meloe) rūšys apie kurias mokslui žinoma labai nedaug. Nėra duomenų apie šiandieninę vabalo populiacijos būklę. Netgi mitybinis suaugėlio augalas lieka paslaptyje. Lietuvos entomologų draugija, siekdama sužinoti daugiau apie panašių rūšių paplitimą bei kitus mokslui svarbius faktus, nuo 2002 – ųjų organizuoja metų vabzdžio akciją. Šiais metais, gamtos mylėtojams siūloma ieškoti gegužvabalių. Literatūriniai šaltiniai pagrindines radimvietes nurodo rytų bei vidurio Lietuvoje. Vabalas laikosi sausuose pušynuose ar viržynuose. Vabzdys laikomas retu dėl sudėtingų hypermetamorfozės procesų, kurių metu gegužvabalis dažnai būna pažeidžiamas. Solitarinės bitės taip pat svarbus faktorius nuo kurio priklauso šių vabalų gausa.
Radę gegužvabalį įamžinkite jį nuotraukoje. Tuomet apsilankykite draugijos puslapyje (www.entomologai.lt) ir užpildykite radėjo anketą. Visi aptikę ieškomą vabzdį ir pateikę jo nuotraukas Lietuvos entomologų draugijai ne tik prisidės prie gamtotyros vystymo mūsų šalyje, bet ir bus apdovanoti akcijos rėmėjo, naujienų portalo „Delfi“ bei Lietuvos entomologų draugijos dovanomis.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
