„Metų vabzdžio“ akcija. Gamtos mylėtojai šiemet kviečiami ieškoti gegužvabalių
Lietuvos entomologų draugija nuo 2002 metų organizuoja „Metų vabzdžio“ akciją. Renginio tikslas skatinti visus gamtos mylėtojus, profesionalus ir mėgėjus, atidžiau stebėti gamtą, ieškoti, rinkti įvairią informaciją, susijusią su vabzdžiais bei kitais nariuotakojais gyvūnais. 2009-aisiais draugija metų vabzdžiu skelbia vabalų (Coleoptera) būrio atstovą gegužvabalį. Šiai genčiai priskiriamos keturios, Lietuvoje retos vabalų rūšys (Meloe proscarabaeus L.; Meloe violaceus Marsh.; Meloe brevicolis Panz.; Meloe variegatus Donov.).
Gegužvabaliai taip pavadinti neatsitiktinai. Vabalai aptinkami vėlyvą pavasarį, ankstyvą vasarą, dažniausiai gegužės mėnesį. Stambių ir tingių vabalų derėtų ieškoti saulės įkaitintose pamiškėse, miško aikštelėse, sausuose pušynuose, pievose. Šie sunkiasvoriai neskraido, nes neturi sparnų. Jie lėtai ir išdidžiai ropoja žeme. Augalėdžiai vabalai kiaušinėlius sudeda į žemę. Vienoje dėtyje gali būti per 10 000 kiaušinėlių. Išsiritusios lervutės siekia 1 milimetrą. Jos ropoja į augalų žiedus ir laukia atskrendančių bičių.
Pasitaikius tinkamai progai, lerva tvirtai prikimba prie bitės kūno ir kartu su ją keliauja į avilį. Čia gegužvabalis vystosi misdamas medumi. Bitininkai gali būti ramūs. Šie vabalai parazituoja tik vienišų, solitarinėmis vadinamų bičių lizduose. Gegužvabalio lervoms būdingas vystymosi procesas vadinamas hipermetamorfoze. Patekę į bitės lizdą būsimieji gegužvabaliai suėda korio akelėje, medaus paviršiuje plūduriuojantį kiaušinį. Pasisotinusi mažoji lervutė neriasi ir įgyja šaukšto formos stambius žandus. Naujieji organai pritaikyti maitintis medumi. Rudenį lizdas apleidžiamas ir po 14 dienų neeilinės išvaizdos lerva užsikasa po žeme, čia ji virsta „netikrąja leliuke“.
Trys ilgi žiemos mėnesiai vabzdžiui nebaisūs. Tarsi patikimame miegmaišyje, lėliukės apvalkale peržiemojusi lerva išsirita dvigubai stambesnė ir bekojė. Ji nesimaitina ir po tam tikro laiko virsta tikrąja leliuke. Iš jos po dviejų savaičių, gegužės pabaigoje, o gal net ir ankščiau išsiris suaugęs ir daugintis pasiruošęs individas. Ryškios suaugėlio spalvos įspėja užpuolikus, kad vabalas nuodingas. Jei įžūlus grobuonis neatsižvelgs į pirminį įspėjimą, gegužvabalis parodys savo nuodus. Iš vabzdžio kojų sąnarių išsiskirs gintarinės spalvos, tirštas ir nemalonaus kvapo skystis. Jis prisotintas stipraus nuodo – kantaridino. Toks gynybos būdas vadinamas hemoragija. Žmogui gegužvabalio nuodai tiek pat mirtini kiek ir naudingi.
Gydomosios vabzdžio savybės buvo pastebėtos dar gydytojo Hipokrato. Jis trintus gegužvabalius naudojo inkstų ligoms gydyti. Vėliau buvo pastebėta, kad mažos dozės veikia stimuliuojamai. Viduramžių Italijoje šie vabalai buvo plačiai naudojami kaip „aphrodisiacum“ (meilės gėrimas). Toks pat antpilas tik didesnės konsekracijos buvo stiprus nuodas („aqua tofana“). Pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje ieškokite šių vabalų, užpildykite anketą entomologų draugijos puslapyje ir siuskite el. paštu, adresu: info@entomologai.lt
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
