Užpakaliniai sparnai drugeliams reikalingi ne tam, kad išsilaikytų ore, o tam, kad išvengtų pavojų. Šie vabzdžiai, nors ir nėra labai greiti, skraido taip padrikai, jog atrodo lyg nekontroliuojami. Taip jie daro ne todėl, kad nemoka skraidyti – nenuspėjamai jie skraido tam, kad paspruktų nuo paukščių ir kitų jiems pavojingų gyvūnų. Visgi keista, kad dauguma drugelių yra labai spalvingi. Tai, atrodytų, turėtų trukdyti jų „išsisukinėjimo“ taktikai, nes jie lengvai pastebimi. „Šis klausimas jau seniai man nedavė ramybės, – sako Kornelio universiteto biologas Thomas Eisneris. – Kodėl drugeliai tokie ryškūs?“
T. Eisneris ir Benjaminas Jantzenas leidinio „Proceedings of the National Academy of Sciences“ spalio 28 d. numeryje pranešė, kad drugelių gebėjimas išvengti pavojų gali būti susijęs su jų ryškia pigmentacija. Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, koks fizinis drugelių bruožas leidžia jiems taip permainingai skraidyti. Jau visą amžių yra žinoma, kad priekinius drugelio sparnus judina raumenys, o užpakaliniai sparnai tiesiog inertiškai sujungti su priekiniais.
T. Eisneris nusprendė ištirti tik užpakalinių sparnų funkcijas. Jis juos po truputį nukirpdavo. Jo nuostabai, pašalinus visus užpakalinius sparnus, vabzdžių gebėjimas skraidyti neišnykdavo. Ištyręs daugybę vabzdžių ir peteliškių jis pamatė, kad visi vabzdžiai be išimties gali ilgai skristi plasnodami vien priekiniais sparnais. Gamtoje vabzdžiai dažnai pakliūna į pavojus, tad jų sparnai neretai pažeidžiami. „Natūraliomis sąlygomis drugeliai gana dažnai susižeidžia sparnus, – sako T. Eisneris. – Esu radęs drugelių tik su vienu sparnu – ir jie sugebėjo skristi.“
Norėdamas išsiaiškinti, ar užpakaliniai sparnai reikalingi skrydžiui, B. Jantzenas ir T. Eisneris įrengė gaubtą, filmuojamą dviem vaizdo kameromis. Netekę pusės sparnų ploto, drugiai skrido lėčiau ir nesugebėjo greitai keisti krypties, tačiau sugebėjo skraidyti zigzagu, nors ir lėčiau nei anksčiau. Tad nors drugiams ir peteliškėms kad galėtų kristi užpakaliniai sparnai nėra būtini, visgi norėdami išvengti pavojų jie privalo sugebėti manevruoti. „Daugybė kitų vabzdžių skrenda daug greičiau nei drugeliai, – sako B. Jantzenas. – Tačiau masyvūs sparnai jiems suteikia galimybę atlikti nepaprastus manevrus ir posūkius.“ Būtent ši išvada grąžina mus prie B. Jantzeno ir T. Eisnerio teorijos apie tai, kodėl drugeliai tokie spalvingi. Naktinės peteliškės taip pat sugeba manevruoti ir pasprukti nuo jų tykančių pavojų, pavyzdžiui, šikšnosparnių. Dieną skraidantys drugeliai išsivystė iš naktinių peteliškių. Peteliškėms nereikia ryškių spalvų, nes naktį jos nematomos, tačiau drugeliai yra didžiuliai ir ryškus, todėl lengvai pastebimi paukščiams. Kadangi dieną jie ir taip matomi, jų ryškumas yra ne trūkumas, o gynybinis manevras – taip tarsi pranešama, jog juos sunku pagauti.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
