Jog bitės yra vienas iš protingiausių vabzdžių, niekas tuo neabejoja. Kaip ir vienas iš naudingiausių visai gamtai – jos apdulkina didžiąją dalį visų augalų ir taip užtikrina jų sėkmingą gyvavimą. O nuo augalų vienaip ar kitaip priklauso visa gyvūnija. Tačiau negana to, bitės sugeba apginti augalus nuokenkėjų, net pačios dėl to nesistengdamos – tai patvirtino nesenai atliktas mokslininkų tyrimas.
Norint gerai suprasti mokslininkų tyrimo idėją, reikia žinoti kai kuriuos faktus apie augalams kenkiančius vikšrus. Tai, jog vikšrai graužia augalų lapus, žiedus ir vaisius – niekam ne paslaptis. Jeigu augalą apstoja vikšrų tuntai, jis ne tik neduos derliaus, bet gali ir apskritai žūti. Tačiau gamtoje kaip taisyklė, niekas nevyksta be kontrolės – vikšrus medžioja įvairiausios vapsvos.
Žinoma, per eilę metų, vikšrai išsiugdė apsauginį gebėjimą pastebėti beatskrendančius priešus. Tiesa, jie stebi ne akimis, o viso kūno paviršių dengiančiais smulkiais plaukeliais – jie labai jautriai reaguoja į menkiausius oro virpesius ir taip pajunta vapsvų sparnų sukeltas vibracijas. Pajutę atskrendančią vapsvą vikšrai ilgai nelaukdami apsimeta „mirusiais“ – susiriečia į kamuoliuką ir nusiridena ant žemės.
Žinodami šiuos faktus biologai iš Viurburgo universiteto (Universität Würzburg), vadovaujami profesoriaus Jürgen Tautz, nusprendė patikrinti, ar vikšrų neišgąsdina atskrendančios bitės – nors pastarosios į vikšrus nekreipia jokio dėmesio, tačiau jų sparnų dūzgimas yra identiškas vapsvom.
Atsakymo ieškoti mokslininkai nusprendė eksperimentiniu keliu. Profesorius kartu su savo kolega daktaru Michael Rostás sukonstravo du kubinius tentus, kuriuos pastatė universiteto botanikos sode. Po kiekvienu iš jų patalpino dešimt maistinės paprikos augalų, o ant jų lapų paleido augalams pavojingus vikšrus (Spodoptera exigua).
Viename iš tentų mokslininkai padarė atvirą tarpą, nukreiptą link bičių avilio ir prie įėjimo paliko saldaus sirupo, kuris turėjo privilioti bites. Antrasis tentas paliktas hermetiškai uždarytas. Maždaug po dviejų savaičių, biologai žvilgtelėjo į abu tentus ir surinko augalų lapus.
Žurnale Current Biology publikuotame mokslininkų straipsnyje pasakojama, jog lapuose, surinktuose po uždanga, dažnai lankoma bičių buvo beveik 2/3 mažiau pažedimų, nei po hermetine uždanga. Vėliau toks pat rezultats buvo gautas ir su sojos augalais.
Paaiškėjo, jog vikšrai nelabai ir tesusigaudo, kas skrenda link jų – ar gyvybei pavojingo vapsvos, ar tiesiog nekenksmingos bitės. Užtenka vien jau bičių sparnų dūzgimo garso, jog aplink esantys vikšrai išsigąstų ir nukristų nuo lapų. Žinoma, kai „pavojus praeina“ vikšrai vėl ropoja ant augalų jų griaužti, tačiau taip prarandamas laikas ir augalams sukeliamas mažesnis pavojus – dažnai skraidant bitėms vikšrai rečiau griaužia lapus, nes tenka nuolat apsimetinėti mirusiais ir nukritus ant žemės ropoti atgal.
Žinoma, žmonės, ypač vakarų kultūroje dėl to daug galvos nesuka - laukai reguliariai purškiami chemikalais, kuriuos paskui su pačiu derliumi patys ir valgome. Tačiau pati gamta siūlo kaip to išvengti pažįstant mus supantį pasaulį. Tiesiog rekomenduojama sėjant kultūrinius augalus įmaišyti žydinčių augalų sėklų, iš kurių išdygusios gėlės vilios bites, o jų dūzgimas ramybės neduos vikšrams. Tiesa, tokiai žemdirbystei reiktų pakeisti mąstymą iš esmės, nes tuomet nebegalima chemikalais naikinti laukuose "nenaudingai" žydinčių gėlių. Apibendrinant aišku, jog šis tyrimas dar vienas paskatinimas auginti ne monogamines kultūras, o protingai suderintą įvairovę.
Na, o universiteto spaudos pranešime mokslininkai dar kartą pabrėžia, kokios svarbioms mums yra bitės ir kaip jas reikia saugoti – tai vienas iš pačių svarbiausių visoje Žemėje esančių organizmų, nors pastaraisiais metais jų kiekis ėmė paslaptingai mažėti. Ir kol kas vis dar nėra aiškaus supratimo, kodėl taip vyksta – pasiūlyta aibė hipotezių, tačiau kiekviena iš jų tinka tik atskiriems regionams, nors pačios bitės dingsta praktiškai visame pasaulyje.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
