Kurmius dar galima pakęsti, bent jau simpatiški ir dar pasakų herojai, nors kai šie herojai karaliauja tavo darže ar pievoje, nėra labai smagu. Bet, patikėkite, kurmius jūs koneveikiate tik tol, kol jūsų lysvės neokupavo kurkliai. Tikri požeminiai dalgiai, besidauginantys kosminiu greičiu. Ką su jais daryti, kaip jų atsikratyti? Paprastasis kurklys (Gryllotalpa gryllotalpa), kurklinių (Gryllotalpidae) šeimos vabzdys, dar vadinamas parpliu, turkliu ir net sausumos vėžiu. Jis iš tiesų primena upinį vėžį, bet pateisina ir visus kitus pavadinimus. Gyventi jam labiausiai patinka drėgnose dirvose. Stiprūs dantys ir priekinės letenėlės padeda rausti urvus ir graužti viską, kas pasitaiko kelyje. Žinoma, dažniausiai tai būna jūsų su meile sodintų daržovių šaknys. Apvytęs augalas po to lengvai išsirauna ir baigia savo vegetaciją. Nuo augalo įvairiomis kryptimis driekiasi piršto storio urveliai, bylojantys, kad kurklys keliauja toliau. Į daržus kurkliai dažniausiai patenka su mėšlu ir nesunkiai juose adaptuojasi. Yra daug visokių kenkėjų, bet šis, savo nesugaunamumu, rodos, pranoksta visus. „Grožiu“ taip pat pranoksta. Kūnas stambus, 35–55 mm, tamsiai rudas, tik galva ir krūtinė tamsesni. Galva didelė, apsaugota chitininiu šarvu. Pilvelis beveik tris kartus ilgesnis už krūtinę. Krūtinės šarvas kietas, sudarytas taip, kad galva galėtų bent iš dalies po juo pasislėpti.
Turi labai dideles sudėtines akis, ilgus ūsus – antenas ir dvi poras čiuptuvų, apjuosiančius graužiamojo tipo burnos organus. Priekinės galūnės puikiai pritaikytos rausti žemę. Suaugėlių sparnai žvyno pavidalo ramybės būsenoje sudėti išilgai kūno ir dažnai ilgesni už pilvelį. Bet jie ne visada būna ramybės būsenos. Gyvena kurkliai žemėje, negailestingai 10–15 cm gylyje rausdami urvus ir žalodami požemines augalų dalis. Kenkia viskam, kas auga – daržovėms, šakniavaisiams, daigynams. Taigi yra tikras daržininkų siaubas. Jų kiaušiniai panašūs į skruzdėlių, tik didesni, o ką tik išsiritę kurkliukai primena neįprastai dideles skruzdėles. Vabzdžiai gerai jaučiasi gyvendami žemėje, bet ir gerai skraido, bėgioja, plaukia. Į žemės paviršių išlenda retai, dažniausiai naktį. Žiemoja žemėje iki 2 m gylyje, o labiausiai mėgsta šiltas kompostų krūvas. Minta dirvoje gyvenančiais gyviais: vabzdžiais, sliekais, bet apskritai yra polifagai – minta įvairiu maistu.
Kurkliai rausdami žemę gerina jos aeracines savybes. Tačiau, rausdami tunelius daržuose, kaip jau minėta, apgraužia augalų šaknis. Be to, turint omenyje nepaprastą kurklių prisitaikymą ir tai, kaip jie greitai ir gausiai dauginasi, juos vargu ar būtų galima laikyti naudingais daržo pagalbininkais. Kurkliai poruojasi gegužę. Patinai skraido naktimis ir kurkia, patelės ruošia kupolo pavidalo lizdą arti žemės paviršiaus ir deda kiaušinius. Būna, kad net matomas šioks toks iškilimas – kad saulė geriau sušildytų kiaušinius. Lizde gali būti keli šimtai kiaušinių, iš kurių išsirita lervos, kūno forma labai panašios į suaugėlius, tik daug šviesesnės. Lervos auga dvejus metus, virsta nimfomis, kurios turi sparnų užuomazgas. Kurklį iš jo gyvenamosios zonos išgyvendinti sunku. Vabzdžių naikinimo cheminiai preparatai tik kuriam laikui juos atbaido, tačiau vėliau jie vėl grįžta į tas pačias vietas. Taigi to ir nedarykite, nes tai tas pats, kaip iš patrankos šaudyti į žvirblius.
Vienas paprastas būdas yra rudeniop, rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, darže iškasti apie 50 cm gylio duobę ir ją prikrauti mėšlo, ypač tinka arklių. Kurkliai žiemoti ieško šiltesnės vietos, tad ir įsirausia į mėšlo krūvą. Orams atšalus duobę atkasti ir visą turinį paskleisti plonu sluoksniu. Kurkliai sušąla. Kurkliai nemėgsta chrizantemų kvapo. Jei smulkiai supjaustytus chrizantemų stiebus sumaišysite su dirvožemiu, kurkliai iškeliaus į kitą lauko dalį. Panašiai jie elgsis, jei į 1–1,5 m gylio žemę susmaigstysite žalias alksnių šakeles. Joms nudžiuvus būtina pakeisti šviežiomis. Kurkliai bėgs, jei ant jų „užsiundysite“ silkines žuvis – kilkių, sardinių, strimelių, kitų silkinių žuvų gabaliukus užkaskite tarpueiliuose ar prie augalų. Jei ant kurklių esate itin įtūžę, sugrūskite kiaušinių lukštus, suvilgykite juos saulėgrąžų aliejumi ir negiliai įterpkite į dirvožemį. Noriai pasivaišinę tokiu patiekalu kurkliai žūsta. Kurkliams taip pat nepatinka vištų mėšlas, česnakų, serenčių ir kanapių kvapas, šviežiai kalkinta dirva.
Daržovių ir kitų sodinukų daigus nuo kurklių apsaugosite, jei aplink daigus į dirvožemį 5–6 cm gylyje įkasite skardos ar plastikines polietileno juostas, 2–2,5 cm iškilusias virš žemės paviršiaus. Po stipraus lietaus urveliai prisipildo vandens, tad kurkliai pradeda rausti naujus, tuomet jie labai gerai matomi ir taip juos galima sugaudyti. Per sausrą įkaskite į žemę indelius, pripildytus vandens (iki viršaus nepripilti kelių centimetrų). Indelius įkasti šiek tiek žemiau nei žemės kraštas. Kurkliai jaučia drėgmę ir įkritę į indelius negali iš jų išsikapanoti. Taip sugaudysite ne tik kurklius, bet ir mažas pelytes. Kartais nuo kurklių gelbsti žibalas (100–120 g/10 l vandens), įpiltas į lizdą. Žibalu sumirkytu smėliu apvedami ir šiltnamiai. Sodininkai sako, jog kartais tai padeda. Didžiausi natūralūs kurklių priešai – kurmiai, bet ir jie darže nėra pageidaujami.
Priminsime ir apie pavasarinę kovą. Gegužę ir birželio pradžioje būtina tris kartus supurenti dirvą tarpueiliuose – taip naikinami kenkėjų lizdai. Jeigu birželį išpurensite žemę 15–20 cm gyliu, daug kiaušinėlių išversite lauk. Beliks juos surinkti ir sunaikinti. Paukščiai taip pat noriai juos renka. Tik gaila, kad paukščiai jų nemato po žeme. Kad būtų aišku, kur kasti, kitų metų gegužės pradžioje ant žemės išdėliokite šviežio mėšlo ir uždenkite faneros ar ruberoido lakštu. Kurkliai po jais raus lizdus ir dės kiaušinius. Po 20–30 dienų galite visai nesunkai šiuos lizdus rasti ir sunaikinti.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
