Kad po įtemptos dienos sielos ramybę sugrąžinti gali ne tik murkiantis katinas ar šeimininkui visada paklūstantis šuo, įtikina gydytojos onkologės Evaldos Marcinkevičienės netradiciniai augintiniai. Po medikės namus ropinėjantys krabai, besirangančios gyvačiukės ir iš odos besineriantys žalčiai ne vieną svečią verčia pašiurpti. O gydytoja tik šypteli: tai – tik pradžia jos svajonėse jau kuriamo terariumo namuose. Gydytojos E.Marcinkevičienės namai pilni gyvybės net ir šeimininkams užvėrus duris. Erdvus namas paverstas savotišku mažu zoologijos sodu, pilnu netikėtumų užsukusiesiems.
Perėjusius prie durų pririšto senbernaro „patikrinimą“ svečius pirmoji pasitinka gražuolė išdidi papūga – mėlynkaktė amazonė. Tiesa, to mėlynumo žalios papūgos plunksnose – tik simboliškai: tarsi mėlynais dažais brūkštelėta kakta. Ši augintinė Marcinkevičių namuose įsikūrė tik prieš metus. Pasak Evaldos, paukštį jai keturiasdešimtmečio proga dovanojo didelis būrys artimų žmonių – giminaičiai, draugai, kolegos. Gydytoja norinčiuosius ją pasveikinti perspėdavo: reikia papūgos. Ir dovanojo visi pinigus, kad Evalda savo svajonę įgyvendintų. E. Marcinkevičienė pasakoja norėjusi pilkosios papūgos, kitaip dar vadinamos Žako, tačiau su šeima nuvykusi į Klaipėdą mėlynkaktę amazonę tiesiog įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. O gal prabudo gydytojos gailestingumas, mat dabar ori papūga tuomet buvo aptriušusi ir nelaiminga. Ją pardavęs vyras pasakoja paukštį parsivežęs iš Čekijos, tačiau auginti nebegali, neva vaikas jai alergiškas.
Į Panevėžį parvežta mėlynkaktė jau gali parodyti ne tik savo grožį, bet ir protą. Papūga išdidžiai prisistato: Romas. O Evaldos vyras Vygandas naująją namų gyventoją išmokė dar ir mandagumo. Dabar Romas kuo aiškiausiai pasisveikina: laba diena. Tiesa, pasak šeimininkų, papūgėlė kalbasi ne taip dažnai, kaip norėtųsi svečiams. „Laba diena“ iš jos snapo sklinda ne pasitinkant įėjusiuosius, o juos išlydint. Mat Romui labai nepatinka, kai jį vieną palieka kambaryje. Tuomet ir bando prisišaukti išeinančiuosius savuoju „laba diena“.
Dėl papūgiško ir toli gražu ne žavingo balso Romas ir šiokių tokių rūpesčių šeimininkams iš pradžių sukeldavo. Mat kaimynai, girdėdama iš namo sklindančius keistus garsus, buvo nusprendę, kad taip dejuoja ir šaukia uždarytas koks nors sunkus ligonis. „Ji visai nedraugiška, gyvena savo malonumui. Ir labai pavydi. Nuo mūsų šuns senbernaro visus šalin veja. Bet man todėl ji ir patinka, kad tokia savarankiška ir nepriklausoma“, – apie augintinę pasakoja Evalda. Vis dėlto solidžią sumą kainavusiai papūgai namuose suteiktos išskirtinės teisės. Ji neuždaryta narve, oriai vaikštinėja kur tik patinka. O kai plunksnos ima skleisti specifinį nemalonų kvapą, Evalda, susukusi Romą į rankšluostį, kad nekirstų, neša į vonią maudyti.
„Daugelis galvoja: nusipirks papūgą ir bus namuose gražu. O iš tiesų tas paukštis daug priežiūros reikalauja: ir sėklas išbarsto, ir teršia“, – aiškino E.Marcinkevičienė. Dėl papūgos šeimininkams tenka atsisakyti minties įsigyti katiną, nors, pasak Vygando, oi kaip daug kas šeimoje jo norėtų. Nors papūga nesigėdi įkirsti net iki kraujo, tačiau kur kas labiau nei ji Marcinkevičių svečius baugina kiti Evaldos numylėtiniai – besirangantys du žalčiai ir dvi gyvačiukės.
„Jų istorija labai paprasta. Su kompanija nuvažiavome į Ventės ragą, o ten radome labai daug žalčių. Visi bijojo gaudyti, o aš – ne. Paskui sutikau mokytoją Antaną Slučką iš Raguvos ir viskas prasidėjo“, – pasakojo E.Marcinkevičienė. Iš jo prieš trejetą metų gyvūnų mylėtoja ir įsigijo pirmuosius du žalčius, o dar po metų – ir keturias gyvates. Tačiau jų teliko porą, mat, kaip patyrė Evalda, gyvačiukes užauginti nepatyrusiesiems nėra taip paprasta. Pasak gydytojos, gyvatėmis ji susidomėjo veikiau ne iš meilės šiems ropliams, o skatinama smalsumo, kaip iš mažyčio slieko gali išaugti šnypščianti ir kertanti gražuolė.
Besirangantiems ropliams peliukus šeimininkai dabar jau perka zoologijos parduotuvėse, bet dar prieš kurį laiką buvo pasiryžę patys užauginti ėdalo savo įnamiams. Garažas buvo paverstas pelių ferma, tačiau dėl nešvaros ir kvapo Marcinkevičiai gretai ją uždarė. Ant žalčių terariumo – persišviečiamos, polietileną primenančios jų išnaros. Pasak Evaldos, ir dabar vienas žaltys rengiasi išsinerti iš odos. Šie augintiniai, anot šeimininkės, draugiški ir visai mieli. Tai ne gyvačiukės, kurios greitai supyksta ir, judindamos uodegos galiuką, gąsdina šnypšdamos. Gyvatės nesidrovi kirsti net ir jas maitinantiems šeimininkams. Maža to, Vygandas prisimena, kaip dėl tų roplių jam yra tekę net grindis perkloti. Mat įrengiant namą dingo žalčiai. Visus kampus išvertusiems Marcinkevičiams nebeliko nieko kito, kaip plėšti jau pusę sudėtų grindų. Iš tiesų vienas žaltys ir buvo ten rastas. Antrasis bene po mėnesio pats atslinko į kibirą vonioje.
Galbūt tokios istorijos Marcinkevičių svečius verčia sunerimti. Pasak Evaldos, ne vienas užsukusysis skuba teirautis, ar ropliai sandariai uždaryti. Be gyvačių ir žalčių terariumų, E.Marcinkevičienė parodo dar vieną ne visiems pačias maloniausias emocijas sukeliantį driežą – dėmėtąjį eublefarą, ramiai ropinėjantį laisvėje. Gyvūnams vietos atsirado net Marcinkevičių miegamajame. Be šalia lovos stovinčiame akvariume plaukiojančių gupijų, kitoje jos pusėje terariume rėplioja porą tamsiai mėlynų krabų. Iškelti iš terariumo jie tampa tikrais išdykėliais – ant nugaros tempdami kriaukles, kuriose gyvena, sparčiai sprunka į visas puses. Marcinkevičiams tenka krabus išsitraukti iš patalynės, iš po lovos, o naktimis girdisi pelių krebždėjimą primenantys garsai.
„Suprantu, kad toks pomėgis įdomiai atrodo. Kol kas niekas nesako, kad kvaila, nors gal ir pamano. Juk namuose milijonas darbų, kuriems reikia investicijų, o čia papūgą už kelis tūkstančius litų perka, dar gyvates augina“, – svarsto E.Marcinkevičienė. Moteris džiaugiasi, kad savo aistra užkrėtė ir šeimą. Tik kai buvo perkama čiau čiau kalytė, vyras kone pareiškė: arba aš, arba šuo. Deja, šios augintinės jau nebėra. Evalda tikisi kada nors savo įnamių būrį papildyti dar vienu keturkoju. „Kai švęsiu penkiasdešimtmetį, rinksiu pinigus Jorkšyro terjerui“, – išduoda savo ketinimus gydytoja. Šunelis – tik dalis gyvūnų mylėtojos svajonių. E.Marcinkevičienė įsitikinusi: ateityje jos namuose apsigyvens dar ir iguana, o terariumas taps kur kas didesnis.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
