„Gyvačių žmonės bijojo nuo senų laikų. Prabėgo milijonai metų, tačiau toji baimė tebėra gyva, nors dažnai ji visai nepagrįsta. Reikia būti atsargiam su nuodingomis gyvatėmis, o daugelis žalčių, pitonų, o juo labiau - varlių, tritonų, iguanų yra labai mieli gyvūnai, galintys suteikti žmogui daug džiaugsmo“, - apsijuosęs dvimetriniu pitonu, kalbėjo Raguvos (Panevėžio r.) vidurinės mokyklos biologijos mokytojas Antanas Slučka. Šimtai roplių, paukščių, graužikų, vabzdžių gyvena ne tik pedagogo įkurtame gyvajame kampelyje, bet ir jo namuose.
„Reikia būti atsargiam su nuodingomis gyvatėmis, o daugelis žalčių, pitonų, o juo labiau - varlių, tritonų, iguanų yra labai mieli gyvūnai, galintys teikti žmogui daug džiaugsmo“, - įsitikinęs raguviškis gamtininkas Antanas Slučka.
Martyno Vidzbelio nuotrauka
Jei manote, kad rūsyje galima laikyti tik bulves, raugintus kopūstus ir stiklainius su uogiene, klystate. Antano Slučkos ir jo žmonos Reginos namų ūkyje yra vietos ir egzotiškiems įnamiams.
Greta uogienės - žiemojantys žalčiai
„Na, kaip jūs čia žiemojate?“ - meiliai klausia Antanas, atvyniodamas iš plastikinio kibiro ištrauktą medžiaginį ryšulį. Netrukus jo rankose pradeda raitytis žalčių kamuolys.
„Jiems dabar poilsio metas. Kai atšils, parnešiu į teriariumus mokykloje“, - paaiškina gamtininkas. Žmonai Reginai žvynuotieji įnamiai jokio streso nekelia - ji taip pat biologė. Iškeitusi gyvenimą triukšmingoje sostinėje į nuošalaus miestelio ramybę, Regina padeda vyrui prižiūrėti gausybę gyvūnų.
Norėjo būti gamtininkas
„Gamtą pažinti ir mylėti išmokau iš tėvo. Vaikystėje mūsų sodyboje buvo karvelidė, laikėme pašto karvelius. Mama buvo daugiau pragmatiška, o tėvas - meniškos sielos, labai mylėjo gamtą. Turbūt todėl tarp mūsų, devynių brolių bei seserų, yra ir ekonomistų, matematikų, ir menininkų bei gamtininkų“, - spėja Antanas, gimęs ir užaugęs Raguvoje. Gyvenęs ir dirbęs Kaune, Vilniuje, keliavęs po tokius tolimus kraštus, kaip Turkmėnija, Tadžikistanas ar Kurilų salos, vyras grįžo į tėviškę.
„Baigdamas mokyklą, aiškiai žinojau - noriu tapti gamtininku. Įstojau į tuometinės Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Metus tepasimokius, trejiems metams buvau paimtas į sovietinę kariuomenę. Tarnavau zenitinių raketų dalinyje“, - prisimena Antanas. Net kariuomenėje jis nepamiršo savo aistros gamtai.
„Dalinys, dislokuotas Pamaskvėje, užėmė didžiulę teritoriją. Ten laisvu laiku surinkau didelį herbariumą. Gal kam ir keistas atrodė mano pomėgis, bet niekas netrukdė. O kai į dalinį atvyko tarnauti keli ūkiški ukrainiečiai, įkūrėme triušių fermą. Valgyklai ir karininkų žmonoms patiekdavome triušienos, o patys prižiūrėjome gyvūnus. Tai labai padėjo, kad „stogas nenuvažiuotų“ per trejus tarnybos metus“, - prisimindamas kareiviškas dienas, pasakoja Antanas.
Pirmoji pamoka Labanoro girioje
Grįžęs į Lietuvą, raguviškis netęsė miškininkystės studijų ir, ilgai nesvarstęs, įstojo į Vilniaus universitetą. Biologijos studijos vyrui buvo prie širdies. Ypač studentas laukdavo praktikos gamtoje. Jį visada domino gamtos įvairovė ir ypač ropliai, kurių daugelis žmonių bijo ir todėl menkai pažįsta. Čia jaunas gamtininkas gavo pirmą skaudžią pamoką: domėtis reikia apdairiai.
„Kartą praktiką atlikome Labanoro girioje, prie Tramio ežero. Eidamas per drėgną mišką, pamačiau paprastąją angį - vienintelės Lietuvoje nuodingų gyvačių rūšies atstovę. O po ranka - nė menkiausio pagalio. Prispaudžiau batu ir šaukiu bendramokslėms, kad atneštų kokią lazdą ir maišą. Staiga matau - gal per metrą nuo manęs bando sprukti antra angis. Pabandžiau kita koja priminti ją, tuo tarpu pirmoji gyvatė išsilaisvino ir įkando į koją. Atsitiko kaip toje pasakoje - gaudė du zuikius, nepagavo nė vieno. Gyvatės paspruko, o aš, pykinamas ir karščiuojantis, atsidūriau po lašelinėmis Molėtų ligoninėje“, - prisimena vyras. Tai buvo pirma skaudi pamoka. Jau po daugelio metų į pirštą įkirto iš Vietnamo kilusios gyvatės jauniklis.
„Gabenant jaunikliai buvo sušalę. Norėjau juos įdėti į terariumą po lempa sušildyti. Kažkaip neapdairiai paėmiau be pirštinių - gyvačiukai, dar tokie „sliekai“, atrodė nepavojingi. Vienas tuoj parodė dantis. Tąsyk apsiėjau be ligoninės. Bet jei būtų įkirtusi tų gyvačiukų mama...“ - šiandien šypsosi gamtininkas. Dabar mokykloje esančiame terariume nuodingų gyvačių jis nelaiko - nenori rizikuoti vaikų saugumu.
Gyvūnai ugdo gerumą
Raguvos vidurinėje mokykloje esantis gyvasis kampelis užima net kelias patalpas rūsyje. Greta - biologijos kabinetas. Tad jaunieji raguviškiai mokslo žinių semiasi ne tik iš vadovėlių. Kiekviena pamoka iliustruojama gyvais pavyzdžiais.
„Su septintokais nagrinėjame vabzdžius. Šie skėriai - puiki gyva vaizdinė priemonė. Turint po ranka gyvūnus, o ne vien iliustracijas, kur kas lengviau vaikus sudominti dėstoma medžiaga ir ją patraukliai pateikti. O vaikai, bendraudami su gyvūnais, išmoksta nebijoti gamtos, ją pažinti. Pamatęs, kokia simpatiška gali būti varlė, o tritonas - visai nebaisus, vaikas mokosi gerbti gamtą. O mylintis gamtą, mylės ir žmones, užaugs geresnis“, - tiki mokytojas, meile gamtai užkrėtęs daugybę vaikų. Dažno raguviškio namuose galima rasti papūgėlę, žiurkėną, net tritoną ar žalčių.
„Roplius vaikams auginti šiek tiek sudėtingiau. Ne visi tėvai tam pritaria, ir ne tik todėl, kad bijo varlių ar žalčių. Roplius reikia laikyti šiltai, po lempa. Taigi tenka išnaudoti daugiau elektros“, - paaiškina mokytojas. Raguvos vidurinės mokyklos gyvajame kampelyje gyvena šimtai įvairių rūšių roplių, graužikų, vabzdžių ir paukščių.
Vadovavo Zoologijos sodui
Porą metų raguviškis vadovavo Kaune esančiam Lietuvos zoologijos sodui.
„Tai buvo pačioje sovietmečio pabaigoje. Direktoriumi dirbau trumpai, nes pamačiau daug sode vykstančių tamsių darbelių. Sodo turto grobstytojai tada rado įtakingų užtarėjų, todėl man teko pasitraukti“, - apgailestaudamas darbą Zoologijos sode prisimena biologas. Antanas iki šiol išgyvena, kad vienintelis Lietuvoje zoologijos sodas taip ir netapo nacionalinės svarbos objektu.
„Latviai, estai savo zoologijos sodus prižiūri, skiria dešimteriopai daugiau lėšų, o mūsų Zoologijos sodas, kuriame dirba daug puikių gamtininkų, skursta. Jį seniai reikėjo iškelti už Kauno ribų, įrengti modernius voljerus, paversti visos Lietuvos traukos objektu. Juk Zoologijos sodas toks svarbus auklėjant jaunąją kartą“, - tikina mokytojas.
Meilę jaučia net pitonai
Paprašyta išvardyti savo mylimiausius gyvūnus, Regina nedvejodama išpyškina: „Chameleonai, gekonai, varlės“. Smaugliai, anot moters, taip pat turi savito žavesio. Tuo tarpu Antanas ilgai mąsto. „Vieni gyvūnai man kaip gamtininkui labiau įdomūs, kiti paperka savo žavesiu. Pavyzdžiui, žalia lietuviška medvarlė prikimba prie veido ir laikosi įsikibusi, išplėtusi savo dideles, gražias akis. Kaip gali nemylėti tokio gyvūno“, - šypsosi gamtininkas.
Anot Antano, bet kuris gyvūnas gali tapti tavo draugu.„Atrodytų, smauglys - šaltas, nebendraujantis gyvūnas, kuriam rūpi tik ėdalas ir miegas. Tačiau kai kasdien ateini, paglostai, pirštais palieti jo galvą, net ir agresyvus pitonas elgiasi kitaip. Jis pradeda tave pažinti ir jaučia, kad esi jo draugas“, - tikina gamtininkas, mokiniams savo pavyzdžiu seniai įrodęs, kokius stebuklus atveria gamta, kai ją besąlygiškai myli. Paprašyta išvardyti savo mylimiausius gyvūnus, Regina Slučkienė nedvejodama išpyškina: „Chameleonai, gekonai, varlės“. Smaugliai, anot moters, taip pat turi savito žavesio.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
