Lietuvoje pirmąkart vyks Vėžių valgymo čempionatas
Nors jau nemažai lietuvių išmano, kaip taisyklingai nurauti nelukštentai krevetei uodegytę ar kokia šakute valgyti paruoštą sraigę, tačiau sunkiai įsivaizduoja, kaip dorojamas virtas vėžys. Nors vėžiai – vienas seniausių baltų vartotų produktų, menantis dar akmens amžiaus laikus. Tad Zarasų rajone, Dusetų vienkiemyje įsikūrę Lietuvos kulinarinio paveldo puoselėtojai Erika ir Ramūnas Čižai, siekiantys propaguoti vėžių valgymo kultūrą, liepos 21 d. organizuoja pirmąjį Lietuvoje Vėžių valgymo čempionatą. Vėžiai – labai lengvai paruošiamas patiekalas, bet nuo seno laikomas dideliu delikatesu. Didžiausios puotos, garsėjančios savo ištaigingumu, Radvilų valdymo metais taip pat neapsieidavo be šio žnyplėto užkandžio.
“Iki XX amžiaus vidurio, kol ežerai ir upės buvo gaivios ir švarios, vasaros naktimis jų pakrantės nušvisdavo nuo fakelų ir žibintų šviesų – tai specialiais tinkleliais “ginkluoti” vėžiautojai traukdavo ieškoti laimikių, - pasakoja kulinarino paveldo tradicijomis garsėjančios kavinės “Prie Bravoro” savininkė Erika Čižienė. – Senais laikais Lietuva buvo žinoma kaip vėžius eksportuojanti valstybė. Liepos antroje pusėje ne vienoje vietoje buvo rengiamos vėžiavimo ir vėžių valgymo šventės”. Tačiau Erika iš karto priduria, kad jei norisi prisikirsti iki soties, geriau rinktis ne šią ežero gėrybę, o sotesnius patiekalus. Nes valgoma vėžio dalis tesudaro 15-20 proc. jo kūno svorio, tad iš jo gaunama vos 10-12 gramų mėsos, kurioje yra 16-20 proc. organizmo lengvai pasisavinamų baltymų, vos 0,5 proc. riebalų, 1 proc. angliavandenių, 6,6-7,5 proc. mineralinių medžiagų.
Į pirmąjį Lietuvoje Vėžių valgymo čempioną kviečiami dalyvauti visi norintys ir net nemokantys tinkamai išknebinėti vėžio – organizatoriai žada prieš varžybas surengti išsamų instruktažą. Beje, Sartų ežero pakrantėje veikianti kavinė “Prie bravoro” garsėja ne tik kulinarinio paveldo tradicijomis, bet ir Ramūno Čižo gaminamu alumi – juo taip pat bus vaišinami visi čempionato dalyviai. Aludaris – ketvirtasis šeimos kartos atstovas, gaminantis alų, kurio receptūra saugoma nuo 1863 metų.
