Pirmadienį ryte Alytaus rajono Raitininkų seniūnijos Galintėnų kaimo šešiolikmetis gyventojas Justinas Svirinavičius ant kelio Makniūnai-Nemunaitis rado ropojantį balinį vėžlį. Roplys nesunkiai galėjo pakliūti po automobilių ratais, todėl vaikinas jį atsinešė į giminaitės Eugenijos Baniulienės sodybą. Šeimininkės žentas Raimundas Stanevičius su žmona Rūta atklydėlį įkėlė į vonelę, prikrautą akmenų, pripildytą vandens, dar prirovė žolių ir ėmė rūpintis jo nuolatiniu prieglobsčiu. Užvakar vakare R.Stanevičius paskambino į „Alytaus naujienų” redakciją, prašydamas baliniam vėžliui, dzūkų vadinamam geležine varle, rasti šeimininką. Ne kartą rašėme apie paukščius, atklydusius pas Alytaus rajono gyventojus. Pernai pavasarį apie pelikaną, kuris vėliau buvo išskraidintas į Graikiją, visiškai neseniai apie gervę, dabar jau įkurdintą Lietuvos zoologijos sode Kaune. Kur padėti balinį vėžlį, „Alytaus naujienas” konsultavo Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. Pasak A.Pranaičio, balinis vėžlys yra labai reta, nykstanti, itin saugoma roplių rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių: „Jų epizodiškai aptinkama visoje Lietuvoje, tačiau gausesnių populiacijų esama Lazdijų rajone. Nemažai jų yra ir apie Ryliškių kraštą, į kurį patenka Galintėnai. Bet čia balinių vėžlių populiacijos mažiau tyrinėtos.” Direktorius tvirtino, kad galintėniškiai geležinę varlę ant kelio galėjo pagauti atėjusią iš aplinkinių vandens telkinių. Pasak A.Pranaičio, baliniai vėžliai nukeliauja kelis kilometrus. Jis prisiminė atvejį, kai iš Kuciuliškių herpetologinio draustinio, įsteigto baliniams vėžliams saugoti, su vokiečių specialistų suženklintu specialiu siųstuvu vienas toks roplys nukeliavo maždaug 4 kilometrus iki Nemuno ir grįžo į draustinį. Tad Žuvinto biosferos rezervato vadovas pasiūlė pačiuose Galintėnuose pasidairyti kūdrų, kuriose gyventų baliniai vėžliai. Vakar jų ilgai ieškoti neteko. Rūta Stanevičienė, J.Svirinavičius ir kiti galintėniškiai sakė geležinių varlių regėję netoli gyvenančio Petro Kirvelevičiaus tvenkinyje.
Atklydėlį ten ir nugabenome. Šis, patupdytas ant akmens prie P.Kirvelevičiaus kūdros, netrukus paniro į vandenį. Pats P.Kirvelevičius dėkojo už atvežtą gyvūną ir pareiškė, kad jo tvenkinyje gyvena ne viena geležinė varlė. „Aš prieš septynerius metus iš kaimyninio Noškūnų kaimo ant dviračio parsivežiau kelis balinius vėžlius ir įsileidau į kūdrą”, - aiškino vienu suaugusiu baliniu vėžliu praturtėjęs šeimininkas. Jis padėkojo už atgabentą šarvuotą roplį.
Kadangi minėti ropliai yra itin saugomi Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, Lietuvos gamtos fondas 2005-2009 metais vykdo jungtinį tarptautinį balinių vėžlių ir varliagyvių apsaugos Šiaurės Europos lygumose ir Pietų Lietuvoje projektą, bendradarbiaujant Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos aplinkosaugos organizacijoms. Geležinėms varlėms kasamos specialios kūdros. Antai Metelių regioninio parko teritorijoje jų iškasta daugiau kaip 10. Baliniai vėžliai gyvena kūdrose, sekliuose ežeriukuose, durpingose balose. Svarbiausia, kad vandens telkinyje ar aplinkiniuose viksvynuose būtų atvirų vietų, kur šie ropliai pasišildytų saulės atokaitoje. Jie minta įvairiais vandens bestuburiais ir jų lervomis, buožgalviais. Kartais pagauna nesveikų varlių ir suėda. A.Pranaitis paneigė nuomonę, esą geležinės varlės gaudo žuvis, šias suėda nebent nugaišusias. Žuvinto biosferos rezervato direktorius papasakojo neįprastą balinių vėžlių patelių kiaušinių dėjimo istoriją: „Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje jos, palikusios vandens telkinius, neretai nueina po keletą kilometrų, kol pasiekia kiaušiniams dėti tinkamas vietoves. Paprastai tai būna smėlėti šlaitai į pietų pusę, juose iškasamos iki 10 centimetrų gylio pailgos duobutės, į kurias sudedama iki 12-13 pailgų kiaušinių. Inkubacijos periodo trukmė priklauso nuo oro sąlygų. Paprastai po 3 mėnesių vėžliukai pradeda ristis. Dauguma jauniklių pirmąją žiemą praleidžia lizduose ir juos palieka pavasarį. Šaltomis vasaromis inkubacijos periodas ilgesnis, o esant itin šaltoms žiemoms jaunikliai gali ir iššalti. Neretai lizdus išplėšia plėšrūnai: lapės, usūriniai šunys, kanadinės audinės.
Palikę lizdus jaunikliai patraukia į vandens telkinius. Pirmąsias savaites jaunikliams apsistoti būtini seklūs vandens telkiniai, kuriuose vešli augmenija, kad vėžliukai, būdami prasti plaukikai, galėtų susirasti maisto ir pasislėpti nuo plėšrūnų. Nemažai jauniklių žūva pirmosiomis dienomis ir tampa plėšriųjų paukščių ar gyvūnų aukomis.” A.Pranaitis labai dėkoja Galintėnų kaimo gyventojams, kurie neliko abejingi mūsų gamtos retenybei, rūpinosi baliniu vėžliu ir jam rado tinkamą prieglobstį.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
