Seksualiausių patinų dukros būna nepatrauklios, o patraukliausios patelės susilaukia neįdomių sūnų – ši taisyklė galioja bent jau vaisinėms muselėms. Tokia keista paveldimumo taisyklė gali būti viena iš priežasčių, dėl kurių ne visi individai yra labai patrauklūs. Tai netgi gali paaiškinti dėl ko seksualumą spalvingiausiai demonstruoja paukščiai ir plaštakės, bet ne kitokie organizmai.
Kaip rašo Newscientist.com, paradoksas atsiranda dėl to, kad daugelis savybių, didinančių tikimybę, kad patinas susilauks palikuonių, būtų kenksmingos, jei jomis pasižymėtų patelė, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, musių patelės, skiriančios daug laiko maitinimuisi, gali turėti daugiau energijos, kurią galima skirti kiaušinėlių padėjimui. Tuo tarpu patinams geriau būtų didesnę laiko dalį praleisti poruojantis.
„Visada, kai skirtingų lyčių vaidmenys yra skirtingi, savybės, dėl kurių patinas tikrai būtų populiarus, nėra labai viliojančios, jei jomis pasižymi patelė“, - sakė Kalifornijos universitete Santa Barbaroje (JAV) dirbanti evoliucijos biologė Alison Pischedda.
Ji kartu su Adamu Chippindale‘u, dirbančiu Queen's universitete (Kanada) nusprendė patikrinti kaip labai išreikšti yra šie genetiniai konfliktai. Jie iš didžiulės vaisinių muselių populiacijos atrinko po tris genotipus kiekvienos lyties muselių, kurios buvo seksualiausios arba nepatraukliausios. Tuomet šioms muselėms buvo leista poruotis visomis įmanomomis kombinacijomis tarp šių grupių ir buvo tikrinamas jų palikuonių patrauklumas.
Visais atvejais nustatyta, kad patraukliausios patelės susilaukdavo patrauklesnių dukterų, bet ne tokių patrauklių sūnų, lyginant su mažiau patraukliomis patelėmis. O seksualiausi patinai genus perduodavo ne itin kitus patinus dominančioms dukterims. Patinų genotipas niekaip neveikė jų sūnų genotipų, nes dauguma genų, nuo kurių priklauso dauginimosi rezultato sėkmingumas, yra lytinėje X chromosomoje, kurą patinai paveldi tik iš patelių, o patelės – iš abiejų tėvų. Bendras šių skirtumų rezultatas nėra džiuginantis: pačių patraukliausių patinų ir patraukliausių patelių palikuonys būdavo pačios prasčiausios kokybės.
Jei šis genetinis lyčių susirėmimas vyrauja visoje gyvojoje gamtoje, tai jis apsaugotų evoliucinį procesą nuo vien sėkmingiausių genotipų išsaugojimo ir nelabai sėkmingų genotipų sunaikinimo. „Jei nuolat būtų atrenkami tik aukščiausios kokybės patinai, tai kodėl gi tada ne visi patinai yra aukščiausios kokybės? Šis tyrimas gali tai paaiškinti“, – sakė A.Pischedda.
Šio lytinio netolygumo balansas, atrodo, šiek tiek keičiasi kai kuriuose organizmuose – pavyzdžiui, peteliškėse ar paukščiuose, mano A.Pischedda. Šiose gyvūnų grupėse lytis apsprendžiama kiek kitaip, nei žinduoliams ar vaisinėms muselėms. Pastarųjų patelės turi dvi X chromosomas, o patinai turi X ir Y chromosomas.
Tuo tarpu paukščių ir peteliškių patelės turi dvi skirtingas chromosomas, pavadintas Z ir W, o patinėliai – po dvi Z chromosomas. Dėl to seksualūs patinai gali savo teigiamas savybes perduoti tiesiogiai savo sūnums, todėl šiek tiek supaprastėja tik patinams būdingų ornamentų ir elgsenos perdavimas vyriškos lyties palikuonims, teigia mokslininkė.
A.Pischedda‘os ir A.Chippindale‘o tyrimas – pirmasis, įrodęs, kad tėvo ir motinos patrauklumas kenkia palikuoniui, kuris yra priešingos lyties nei „patrauklusis“ tėvas ar motina. Visgi eksperimente naudota santykinai nedaug giminystės linijų.
Siekiant nustatyti, ar šis evoliucinis paradoksas iš tikrųjų yra plačiai paplitęs, reikalingi tolimesni tyrimai, tvirtina Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) evoliucijos biologė Sarah Otto, kuri prie tyrimo vykdymo neprisidėjo.
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
