Arealas: šiaurės rytų Afrika, Europa, Sibiras, Vidurio Azija. Himalajuose aptinkama net 4000 metrų aukštyje.
Aprašymas: žalioji rupūžė gali ilgą laiką išgyventi be vandens (be sveikatos sutrikimų sausros metu netenka vandens kiekio, kuris lygus pusei jos kūno masės). Jos oda kauburiuota, galvos šonuose, yra dvi stambios nuodų liaukos, kurios skirtos apsisaugojimui nuo priešų. Užpakalinės galūnės kiek ilgesnės nei priekinės, todėl šokinėja, gana prastai. Akies vyzdys horizontalus. Gali energingai išgarinti drėgmę, kas padeda jai apsisaugoti nuo perkaitimo, bet dėl to rupūžė turi turėti pastovų priėjimą prie vandens. Lengvai pakelia karštį ir puikiausiai jaučiasi +33C temperatūroje. Rupūžės, kurios gyvena karštuosiuose, sausuose kraštuose miega ne tik žiemos metu, bet ir vasarą, užėjus dideliems karščiams. Įsitaiso urvuose ir ten praleidžia nepalankias oro sąlygas.
Išvaizda: žaliųjų rupūžių išvaizda besikeičianti. Viršutinė kūno dalis dažniausiai būna šviesiai pilkų, alyvinių atspalvių su stambiomis tamsiai žaliomis dėmėmis.
Dydis: suaugę individai pasiekia 8 – 14 cm dydį.
Balsas: Poravimosi metu patinėlis balsu vilioja patelę: Paklausyti
Radymvietės: žaliosios rupūžės labai platus biotipas: miškai, stepmiškės, stepės, pusdykumės ir net dykumos. Dažnai aptinkama, laukuose, soduose ir daržuose. Žalioji rupūžė geriau pakelia sausus orus, nei kitų rūšių rupūžės. Gyvena ant žemės paviršiaus ir į vandenį lenda tik dauginimosi metu.
Priešai: plėšrūs stuburiniai, gyvatės.
Maistas: šios rupūžės turi mažai paslankų liežuvį, kuris tik vos vos gali išlysti iš žabtų. Suaugę individai pagrinde maitinasi šliaužiojančiais bestuburiais, tame tarpe vorais, vabalais, skruzdėlėmis, blakėmis, vikšrais, musių lervomis ir t.t.
Elgsena: gyvena ant žemės paviršiaus. Užima sausesnius gyvenamuosius plotus, neprieinamus kitiems varliagyviams. Aktyvi temstant ir naktį, o kalnuose aktyvi dieną. Kai vidutinė temperatūra nukrinta iki + 7 – 8C žalioji rupūžė ruošiasi žiemojimui. Žiemoja ten pat kur ir slepiasi dienomis: graužikų urvuose, duobėse, po akmenimis, sienų plyšiuose, gali užsikasti į perpuvusią žemę (iki 10 – 12 cm gylio), kai kada žiemoja grioviuose ar šuliniuose. Dažniausiai žiemoja po vieną, bet kartu gali žiemoti ir trijų – keturių individų grupė. Vidutinis žiemojimo laikas – 185 dienos. Prabunda, kai dienos oro temperatūra pasiekia +15 – 16C.
Dauginimasis: poruojasi vasario – birželio mėnesiais, iš kart po žiemojimo, tai priklauso nuo užimamos platumos ir aukščio virš jūros lygio. Dauginasi pelkėse, ežeruose, užutekiuose, tvenkiniuose, grioviuose, balose ir t.t. Poravimasis vyksta seklumoje. Patinas iš viršaus pagauna patelę ir prispaudžia prie savo pilvo. Tokioj būsenoj išbūna keletą valandų. Ikrus deda iki vasaros vidurio, nors patinai kartais aktyvūs būna net iki rugpjūčio mėn. Žaliųjų rupūžių ikrų juostos atrodo panašios į kaspiną, kuriame ikrai išdėlioti dviem eilėm. Ikrai būna juodos spalvos. Bendras kaspino ilgis gali siekti 7 metrus. Vienoj dėtyje būna iki 12 800 ikriukų. Ikrai sudedami šalia kranto, iš karto po to rupūžės palieka vandenvietę. Kartais įvyksta mišrus poravimasis tarp žaliosios ir pilkosios rupūžės.
Lytinė branda: subręsta 4 metų.
Inkubacija: vidutinėje vandens temperatūroje + 23C buožgalviai pasirodo po 5 – 6 dienų.
Palikuonys: išsiritę buožgalviai siekia 6 – 7 mm dydį. Tik gimę buožgalviai prisitvirtina prie povandeninių augalų, akmenų ar kitų daiktų. Po 3 – 4 dienų jiems atsiveria burna ir jie ima intensyviai maitintis. Buožgalviai gali gyventi +1 + 45C temperatūroje. Normaliose sąlygose (vandens temperatūra +21 – 22C) 14 – 16 mm dydžio buožgalviai vystosi 45 – 55 dienas. Seklumose jie sudaro ištisas daugiatūkstantines buožgalvių armijas. Ikrai sudėti sekliuose vandens telkiniuose dažniausiai neišgyvena, nes telkinys paprasčiausiai išdžiūsta. Rupūžių buožgalviai gana atsargūs ir baigštūs. Maitinasi detritais ir dumbliais. Žaliųjų rupūžių buožgalviai priskiriami prie greičiausiai besivystančių varliagyvių. Jau penktą dieną pas juos išnyksta išorinės žiaunos, 20 – tą dieną pasirodo užpakalinių kojų užuomazgos, 30 – tą dieną išsivysto galinių kojų sąnariai, 38 – tą pasirodo priekinės galūnės, 39 – tą pradeda nykti uodega. Auga buožgalviai nelabai greitai, vidutinis prieauglis - 0,8 mm per dieną.
Paplitimas: plačiai paplitusi, įprasta, gausi rūšis. Žalioji rupūžė įtraukta į Rusijos raudonąją knygą.
Laikymas nelaisvėje
Įvadas: žaliąją rupūžę, lengva laikyti nelaisvėje, todėl ji puikiai tinka pradedantiesiems. Nepamirškite, kad rupūžės turi labai jautrią odą ir lengvai gali susižeisti.
Terariumas:
Tipas: horizontalaus tipo akvaterariumas.
Dydis: dviems suaugusiems individams (porelei) reiktų 50 litrų tūrio terariumo.
Substratas: tinka smėlio ir durpių mišinys, sodo žemė, smiltainis, medžių žievė. Mėgsta raustis, todėl substrato sluoksnis turėtų būti toks, kad rupūžė galėtų visa į jį įsirausti.
Valymas: kartą į 2 – 3 savaites reikėtų išvalyti su lengva dezinfekuojančia priemone, po to ypatingai gerai terariumą išskalauti.
Temperatūra: dieną + 23 – 26C, naktį + 21C.
Apšildymas: ne būtinas.
Apšvietimas: apšvietimui reiktų naudoti UV lempą, intensyvumas – 12 valandų.
Drėgmė: iki 50%.
Augalai: terariumas turi būti gausiai apsodintas, augalai turi būti tvirti.
Vanduo: turi būti indas su vandeniu.
Slėptuvės: būtina padaryti keletą slėptuvių iš akmenų ar medžių žievės.
Maitinimas:
Galima maitinti: įvairiais gyvais šliaužiojančiais bestuburiais – sliekais, kirminais, šliužais, uodo trūklio bei musių lervomis, svirpliais, tarakonais, kandžiais ir t.t.
Dažnumas: suaugusius reiktų maitinti 2 – 3 kartus per savaitę, jauniklius kiekvieną dieną.
Vanduo: turi būti nedidelis indelis su šviežiu vandeniu, kurio gylis negali būti didesnis nei rupūžės. Vandenį reikėtų keisti kasdien.
Vitaminai: vitaminų ir kalcio papildų jaunikliams reikia duoti 2 – 3 kartus per savaitę, suaugėliams – 1 kartą per savaitę.
Jaukinimas: greitai pripranta prie šeimininko, lengvai jaukinama, ramaus būdo.
Gyvenimo būdas: dieną dažniausiai snūduriuoja, aktyvi vakarais ir naktimis iki 2 ar 3 valandų ryto.
Veisimas:
Paruošimas: poravimosi sezonas prasideda po žiemojimo ir trunka 6 – 8 savaites. Žiemojimo metu terariumo temperatūra turi būti +10C ar žemesnė.
Veisykla: 50 – 60 litrų akvariumas, su būtina aeracija. Į veisyklą įleidžiama viena patelė ir vienas patinas.
Inkubacija: po poravimosi patelė sudeda du kaspinus po 3 – 4 metrus ilgio ikrų. Po ikrų sudėjimo rupūžes reikia sukelti atgal į pastovų terariumą. Kambario temperatūroje buožgalviai ima ristis po 5 - 6 dienų.
Jauniklių maitinimas: buožgalviai maitinami šutintomis dilgėlėmis, grikiais, „gyvomis dulkėmis“, sausu žuvų maistu.
Augimo tempas: greitas. Išeina į sausumą po 55 – 58 dienų. Pradinis maistas – svirpliai.
Nėrimasis: po nėrimosi rupūžės suėda savo senąją odą.
Pastaba: žalioji rupūžė priskiriama prie pasyviai nuodingų gyvūnų. Jos odos ir nuodingų liaukų išskyros patekusios į akis, burną gali sukelti didelę alergiją, ar netgi įvairaus laipsnio ir sunkumo apsinuodijimą. Elkitės su ja atsargiai, neleiskite vaikams imti jos į rankas. Saugokite jas nuo kačių ir šunų.
geras straipsnis, tik čia kažkokia nelogiška vieta: "Žaliųjų rupūžių buožgalviai priskiriami prie greičiausiai besivystančių varliagyvių. ... Auga buožgalviai nelabai greitai, vidutinis prieauglis - 0,8 mm per dieną." tai greit ar nelabai jie auga?