Azijos, kaip ir kiti Senojo pasaulio paukštėdos, paprastai greitesni ir agresyvesni nei Naujojo pasaulio vorai. Azijos vorai, skirtingai nuo P. Amerikos paukštėdų, neturi apsauginių plaukelių, todėl esant pavojui jie slepiasi urvuose ar gynybai naudoja heliceras (įkandimas skausmingas, nuodai gan pavojingi). Azijos vorai mažiau spalvingi (išskyrus keletą rūšių, pvz. Haplopelma lividum), tačiau jų būdas, žaibiška reakcija, puikus „grobio instinktas“ nepalieka abejingų. Sakoma, kad Azijos vorai yra trečiasis etapas paukštėdų augintojo biografijoje, kuomet nebesivaikoma ryškių spalvų, vorų pasaulio rekordų, o domimasi tuo, kas vorams padėjo išlikti ab antiquo. Žemiau aptarsime keletą populiaresnių nepopuliariųjų Azijos vorų rūšių.
Chilobrachys gentis
Šiandiena priskaičiuojama daugiau nei dvidešimt Chilobrachys genties atstovų. Pažymėtina, kad iki šiol jų taksonomija nėra griežtai nustatyta, pvz. kai kuriuos atskiros rūšys gali būti viso labo vienos ir tos pačios rūšies spalvinės variacijos. Paprastai šie paukštėdos gyvena drėgnose miško paklotėse ar giliuose urvuose, į paviršių išlenda medžioklės, ar poravimo metu. Dažniausia paukštėdų augintojai renkasi šias rūšis:
Chilobrachys huahini
Teigiama, kad Tailande gyvenantis Chilobrachys huahini tėra Chilobrachys andersoni spalvinė atmaina. Kaip ten bebūtų, šie paukštėdos prekyboje dažniau pasirodo pirmuoju pavadinimu. Tai vieni stambiausių Azijos vorų, jų kūno dydis gali siekti ir 10 cm (be kojų, su kojomis iki 20 cm). Voriukai bei jauni paukštėdos pina tankius tinklus, tunelius, augdami slepiasi mažiau. Tai labai nervingi, greiti ir gana agresyvūs vorai. Reikėtų pastebėti, kad su amžiumi jų charakteris kiek sušvelnėja, tačiau juos auginant negalima prarasti budrumo. Jie nėra reiklūs ar išrankūs maistui, sparčiai auga. Juo rekomenduojama laikyti 25- 28 laipsnių temperatūroje, šiems paukštėdoms nėra reikalingas didelis terariumas, svarbiau – didesnis substrato kiekis. Kadangi jie gyvena drėgnose miško paklotėse, pelkėtose vietose, drėgnumas terariume turėtų siekti 80 - 90%.
Chilobrachys fimbriatus
Artimas Chilobrachys huahini giminaitis, tačiau skiraisi jo paplitimo arealas (gyvena Indijoje, Goa provincijoje) ir išvaizda. Jei pirmasis ryškiai rusvos spalvos, tai šis kur kas spalvingesnis, jo nugara papuošta ryškiu ornamentu. Mūsuose gan retas. Jis mažesnis už savo giminaitį, teužauga iki 15 - 17 cm dydžio (su kojomis), tačiau yra ne mažiau aktyvus ir nervingas. Intensyviai pina tinklus, gyvena ir urvuose, todėl jam taip reikalingas bent jau 7 cm substrato sluoksnis ir/ar slėptuvė. Kitos laikymo sąlygos tokios pačios, kaip ir Chilobrachys huahini.
Haplopelma gentis
Tai vieni agresyviausių ir prieštaringiausiai vertinamų Azijos vorų. Galėtų būti rekomenduojami tik patyrusiems vorų augintojams. Nepaisant šių savybių, jei nėra reti vakarų Europos vorų augintojų kolekcijose. Nepatartina įsigyti suaugusių individų, ypač jei jie atkeliavę iš gamtos. Tokie vorai praktiškai visuomet yra užsikrėtę įvairiausiais parazitais ir miršta.
Haplopelma lividum
Bene gražiausias Azijos voras, dažnai vadinamas ir Kobaltiniu paukštėda. Maži individai tamsaus atspalvio, patinai tokie išlieka visą gyvenimą. Patelės, atvirkščiai – esant tinkama apšveitimui jų kūnas švyti ryškiai mėlyna spalva. Šie paukštėdos paplitę daugelyje tropinių Azijos šalių – Vietnamo, Kambodžos, Tailando, Laoso - miškų. Šie vorai aktyviai rausia substratą, gyvena urvuose, tačiau apipina ir terariumo sienas, todėl jį pamatyti ne visuomet lengva. Užauga iki 10 - 13 cm, auga sparčiai ir nėra reiklus temperatūrai (nuo 25 iki 32 laipsnių), pageidautinas drėgnumas – 70 - 80 proc. Terariume turėtų būti pakankamas substrato sluoksnis (ne mažiau 10 cm). Jis nėra išrankus maistui, puikiai medžioja ir stambesnį grobį – varles, peliukus ir pan. Derėtų prisiminti, kad šis voras sunkiai „prognozuojamas“, nepaprastai greitas ir potencialiai pavojingas.
Haplopelma shmidti
Didžiausias Haplopelma genties atstovas, gali siekti net 25 cm (su kojomis). Įdomu tai, kad šios rūšies paukštėdoms nėra svarbi aukšta temperatūra. Haplopelma Shmidti paplitusi Kinijoje, Kambodžoje ir t.t. - neretai sutinkama ir aukštikalnėse, kur oro temperatūra naktį nukrenta iki kelių laipsnių. Terariume jį galima laikyti 23 – 25 laipsnių temperatūroje, jos svyravimai nėra būtini. Maitinimas taip pat nėra problematiškas, auga šie vorai labai sparčiai ir subręsta būdami 1 – 2 metų. Jie, kaip ir kiti šios genties atstovai, yra ganėtinai agresyvus ir reikalui esant juda žaibo greičiu.
Taip pat vorų augintojų terariumuose galima rasti:
Haplopelma minax
Haplopelam aureopilosum
Haplopelma albostriatum
Visų šių paukštėdų auginimo sąlygos bei būdas yra panašus, skiriasi tik paplitimo arealas Europos šalių vorų augintojų tarpe, išvaizda ir, žinoma, kainos.
