LVA trečiakursis Julius Morkūnas namuose augina vorus paukštėdas ir tikrų tikriausią smauglį.
XVIII amžiaus Olandijos dailininkė, mėgusi keliauti, iš Pietų Amerikos miškų parvežė į Europą sensaciją sukėlusį piešinį, kuriame gražus pūkuotas didelis voras ėdė mažutį kolibrį. Netrukus ir kiti keliautojai po Pietų Amerikos miškus pradėjo pastebėti tokius vorus. Ne vienas jų pateko į privačias kolekcijas ir paplito tarp vorais besidominčių žmonių.
Agresyvios patelės
Julius Morkūnas nedidelio savo kambarėlio sienas yra papuošęs įvairių paukštėdų nuotraukomis. Iš pirmo žvilgsnio šie vorai panašūs į žydinčius kaktusus - tokie spalvingi ir gražūs šie vorai. Jaunuolio kambarėlyje, stikliniuose ir plastmasiniuose nedideliuose terariumuose gyvena ne viena paukštėdų rūšis (šiuo metu pasaulyje žinoma apie 850 paukštėdų rūšių).
Pirmąjį paukštėdą (raudonpilvį) Julius nusipirko Zoologijos sodo parduotuvėje. Beja, apie šiuos vorus Juliui pirmas papasakojo jo pusbrolis. “Dabar turiu 16 rūšių paukštėdas - 58 vienetus su jaunikliais. Beje, man vienam pirmųjų pavyko nelaisvėje suporuoti šiuos vorus ir sulaukti jų jauniklių. Paukštėdos poruojasi 10-30 minučių. Po to mažesnis už patelę paukštėda traukiasi nuo jos atatupstas ir sprunka šalin, nes ši be jokių skrupulų jį nugalabytų. Štai kokie keisti vorų įpročiai po “meilės” valandėlių, todėl paukštėdas Julius įkurdino po vieną. Beje, prieš poravimąsi šie vorai pratinami vienas prie kito - laikomi viename terariume, atskirti grotelėmis, kad būtų išvengta kraujo praliejimo.
Tingūs vorai
Paukštėdos, ypač jaunikliai, dažnai keičia savo “kailį”, kuris sulig kiekvienu “persirengimu” tampa vis ryškesnis ir patrauklesnis. Suaugėliai keičia savo apdarą kartą per metus.
Vieni paukštėdos gyvena medžiuose, kiti - po žeme, urveliuose. Šie vorai yra labai tingūs - jie nesivaiko savo grobio. Tūno ant šakos ar prie savo urvelio ir laukia, kol pasirodys koks vabalas, driežas ar neatsargus paukštukas. Tuomet staigiai jį puola, įgelia, suleisdami nuodų ir virškinimo fermentų, kurie tarsi suvirškina auką iš vidaus. Tuomet voras tą tyrelę srebia lyg sriubą.
“Šiuos vorus nesunku laikyti - tereikia nediduko terariumo dugną iškloti neutralaus rūgštingumo, be jokių trąšų durpėmis, įdėti šiokių tokių natūralių dekoracijų. Pavyzdžiui, medžio šaką. Terariume turi būti drėgna. Drėgmę nesunku palaikyti, apipurškiant durpes vandeniu ar paprasčiausiai jas palaistant”, - pasakojo Julius.
Paukštėdos nemėgsta ne tik judėti, bet ir maudytis. Būtinas terariumo atributas - indelis su vandeniu. Mat šių vorų plaučiai, esantys pilvelio apačioje, yra labai primityvūs. Jei jiems trūksta drėgmės, voras užsilipa ant indelio su vandeniu ir tokiu būdu papildo drėgmės atsargas.
Šie vorai maitinami svirpliais, miltkirmėlėmis, žiogais, vabalais. Beje, Julius pats užsiaugina miltkirmėlių. Tad paukštėdų maistas jam nekainuoja.
Julius tėvų namuose augina gigantiškąjį Madagaskaro tarakoną, Afrikos uolinį skorpioną, apie pusšimtį Vietnamo gyvalazdžių, pentinuotąsias Afrikos varles, gyvenančias tik vandenyje, banguotąsias papūgėles, nimfas. Julius ypač džiaugiasi fantastinėmis šilkinėmis vištomis, kurios jau deda kiaušinius, savo dydžiu panašius į vištų. Kadangi yra ne tik vištelių, bet ir gaidžiukas, tai dabar vištelės peri.
Julius laiko ir muskusinę antelę, kuri šį pavasarį sugebėjo ištrūkti į laisvę - įsikūrė prie upelio, tačiau buvo atpažinta ir pagauta. Dabar antelei sparnai pakirpti, tokiu būdu apribojant jai galimybę vėl pabėgti.
Gero būdo smauglys
Pardavęs paukštėdų jauniklius, Julius įsigijo paprastąjį smauglį. Jam dar nėra metų, todėl jis neatrodo grėsmingai. Priešingai - Juliaus kaimynai noriai užeina pas jį, kad paglostytų šiltą smauglio odą.
Paprastasis smauglys neskleidžia jokių garsų, neturi kvapo. Julius savo globotinį šeria šaldytais vienadieniais viščiukais. Jais pasisotinęs, smauglys kitos porcijos gali laukti savaitę, todėl Julius gali ramiai išvažiuoti iš namų ilgesniam laikui, nes ir paukštėdos nereikalauja kasdieną maisto.
Smauglio terariume yra lemputė, kuri vasarą praktiškai nereikalinga, nes Juliaus kambarys yra pietinėje namo pusėje, ir saulė prikaitina patalpą.
“Dabar smauglys dar nedidukas. Kad pasiektų normalų ilgį - pustrečio ar tris metrus, prireiks dar poros metų. Štai tuomet jam reikės maždaug šaldytuvo dydžio terariumo. Tad teks ir man kraustytis į didesnį butą”, - šypsosi Julius.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Smulkių laukinių gyvūnų reabilitacijos skyriuje veterinarijos gydytojo asistentu dirbantis vaikinas pasakojo, kad toks domėjimasis gyvūnais nėra atsitiktinis. “Nuo vaikystės nešdavau į namus visokius vabalus ir sliekus, kuriuos, beje, vadinau gyvatėmis. Vasaras leisdavau prie upelio - pagavęs žuvyčių, patalpindavau jas į stiklainį su vandeniu ir per šiaudą pūsdavau į vandenį orą”, - pasakojo Julius, dėkingas tėvams, kurie neprieštaravo tokiems sūnaus pomėgiams.
Šaltinis: Kauno diena.
Autorė: Virginija Skučaitė.