Sunku vienareikšmiškai pristatyti vorų paukštėdų sistematiką, ji yra vis pildoma ir keičiama, remiantis naujausia pripažinta klasifikacija, vorų paukštėdų šeima priskiriama vorų (Araneae) būriui, kurį sudaro apie 20 000 rūšių, skirstomų į 105 genčių ir 12 pošeimių.
Klasė ARACHNIDA
Būrys ARANEAE
Pobūris: OPISTHOTHELAE
Antšeimis MYGALOMORPHA
Šeima: THERAPHOSIDAE
Aranea būrys savo ruožtu yra skirstomas į 3 pobūrius, kurių vienas Mygalomorphae labiausiai domina vorų augintojus. Dažnai paukštėdos klaidingai yra vadinami yra vadinami „tarantulais“, ar pasatrasis pavadinimas vartojamas kaip „paukštėdų“ sinonimas. Tikrieji tarantulai priklauso Araneomorpha būrio Lycosidae šeimai, nuo paukštėdų jie skiriasi net organų sistemomis, nekalbant apie jų išorinius skirtumus. Mygalomorphae priklauso daugiau nei 1500 rūšių, skirstomų į 12 pošeimių:
1)Acanthopelminae
2)Aviculariinae
3)Eumenophorinae
4)Harpactirinae
5)Ischnocolinae
6)Ornithoctoninae
Poecilotheriinae
Selenocosmiinae
Selelogyrinae
Stromatopelminae
Theraphosinae
Thrigmopoeinae
Vieningos taksonomijos nebuvimas, diskutuotini tam tikros rūšies požymiai, klaidingi ankstesni nustatymai lemia, kad dažnai tas pats voras paukštėda net keletą kartų keičia savo pavadinimą. Puikus pavyzdys galėtų būti Lasiodora Cristata rūšis, pavadinimu ilgą laiką buvo vadinami dvi visiškai skirtingos vorų rūšys; pirmoji dabar vadinama Lasiodora Cristata anksčiau Acanthoscurria Cristata (1923), 1964m. pervadinta į Pamphobeteus Cristatus, vėliau, 1998m. į Vitalius Cristatus, kurios dabartinis pavadinimas yra Lasiodora cristata (nuo 2001m.) Savo ruožtu, rūšis anksčiau vadinta Vitalius Cristatus, labai paplitusi mėgėjų kolekcijose, neturi nieko bendro su aukščiau aprašytu atveju, o arachnologai sutinka, kad jame yra beveik vienodai ryškūs trijų genčių: Vitalius, Lasiodora ir Nhandu bruožai, tačiau siūloma jį vadinti tikruoju Lasiodora Cristata.
Bus daugiau
Grįžtant prie anksčiau paminėto neteisingo paukštėdų vadinimo „tarantulais“ tikslinga paminėti, kad ir pats pavadinimas „paukštėda“ yra gana diskutuotinas ir sąlyginis. Žinoma, suaugę paukštėdos nesunkiai susidoroja su nedideliu paukšteliu, bet tai nėra pagrindinis jų maistas. Žinoma ir kitų Arachnida atstovų, tokių kaip Pisauridae ar Nephila, neriančių ypač tvirtus tinklus, skirtus paukštelių medžioklei. Paukštėdos nėra tokie geri pynėjai kaip Nephila, ar klajojantys medžiotojai kaip Pisauridae, jei mieliau tyko grobio lindėdami savo urveliuose, ar pasaloje, retais atvejais medžioja „šuoliuodami“ paskui savo auką.
Voratinklį paukštėdos pina visai kitais sumetimais nei kiti Araneae atstovai, tinklas jiems labiau reikalingas, kaip:
-gyvenamoji vieta, namelis, neriamas medžiuose gyvenančių paukštėdų (dažniausiai auginami Psalmopeus cambrigei, Poecilotheria, Stromatopelma calceatum, Avicularia ir t.t);
- apsauga nuo urvelio vidun galinčio patekti vandens, neprašytų svečių (bandymas apsisaugoti pvz. nuo Pompilidae vapsvų), tinklu apraizgomos urvelio „lubos“ ir užklijuojama anga nerimosi metu;
-tempiamas iš paskos voratinklio siūlas padeda vorui rasti kelią atgal į savo urvą;
-voratinklis naudojamas aukos suvaržymui;
-lopšelis nėrimuisi;
-spermos voratinklis, laikinoji spermos saugykla;
-patelės paliekama nuoroda patinams, patinas jaučia patelę pagal prie angos esančio voratinklio cheminę sudėtį;
-kiaušinių kokonas.
Vidiniai skirtumai tarp Mygalomorphae vorų pošeimių
Nusprendusiems įsigyti paukštėdą, būtų pravartu žinoti, kad jie tarpusavyje skiriasi ne vien spalva, paplitimo arealu ar laikymo sąlygomis, bet tarp atskirų pošeimų egzistuojančiais ženkliais elgesio skirtumais. Ryškiausiais požymis, skiriantis vienus vorus nuo kitų yra jų gyvenimo būdas, t.y. visus paukštėdas galima suskirstyti į gyvenančius medžiuose ir gyvenančius ant žemės. Šis skirtumas nelemia vien tik būtinybės vienaip ar kitaip įrengti terariumą, bet jų gyvenimo būdas sąlygoja jų elgesį. Paukštėdos, gyvenantys medžiuose, skiriasi nuo žeminių vorų išvaizda, yra ilgesni, plonesni bei vikresni už savo žemės brolius. Išoriniai skirtumai nulemti ir jų elgesio: medžiuose gyvenantys yra agresyvesni, staigesni, sunkiau prognozuojami, jų nepatariama įsigyti pradedančiajam. Žeminiai paukštėdos yra stambesni, platesne galvakrūtine, kojos trumpesnės ir jie juda lėčiau. Šie vorai skiriasi dar ir fiziologine struktūra bei gynybos/ puolimo taktika. Kaip žinome, paukštėdų kūnas yra padengtas plaukeliais, atliekančiais keletą funkcijų, vieną kurių yra gynybinė. Voras, gindamasis, kojomis meta plaukelius į priešą taip sukeldamas nemalonų dirginimą ar ilgalaikį niežulį (kai kurių rūšių paukštėdos neturi šio sugebėjimo, plaukeliai veikia tik tiesioginio kontakto su priešu metu). Vorui augant, plaukeliai po kiekvieno nerimosi tampa vis ilgesni, tankesni ir, žinoma, veiksmingesni. Pažymėtina, kad ne visi paukštėdos turi šiuos plaukelius, kai kurie senojo pasaulio vorai efektyviai naudoja vien tik nuodingasias liaukas (tai charakteringa daugiau medžiuose gyvenančioms rūšims). Voro plaukeliai sukelia tiek fizinę, tiek cheminę alergizuojančią reakciją, šis gynybos būdas yra labiau mėgstamas žeminių vorų. Medžiuose gyvenantys vorai, neturintys šių plaukelių yra žymiai agresyvesni ir nuodingesni, todėl juos auginant reikalinga bent minimali patirtis.
Ar paukštėdos yra nuodingi žmonėms, ar jų įkandimas gali būti mirtinas? Ir taip, ir ne. Jei žmogus apskritai yra alergiškas tam tikrai cheminei medžiagai, jam gali būti mirtinas ir bitės įkandimas. Paukštėdų plaukeliai nėra pavojingi žmonėms, žinoma, jie gali sukelti tam tikrus nepatogumus, patekę ant odos, jie tarsi “įsminga“ sukeldami niežulį, bėrimą, laikiną aptirpimą. Pavojingiau jei plaukeliai patenka į akis, tokiu atveju reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Antrasis paukštėdų gynybinis ginklas yra galingos heliceros su tam tikru skirtingo veikimo nuodų užtaisu. Dažniausiai vorai, prieš atakuodami įspėja priešininką pakeldami heliceras į viršų, o jei pastarasis nesitraukia- atakuoja. Įkandimas yra gana skausmingas, bet voras paukštėda žmogui kanda tik kraštutiniu atveju ir dažnai, taip vadinamu „sausu įkandimu“, mat žmogus jam nėra potenciali auka. Įkandimo pasekmės gali būti įvairios, bet vis dėlto gana skausmingos (pvz. Theraposa Blondi heliceros yra sulig nemenko šuns iltiniais dantimis). Retais atvejais tam tikrų paukštėdų įkandimai gali iššaukti paralyžių, skausmus, tynimą, traukulius, gali pakilti temperatūra, įkandimo vietoje esantys raumenys gali atrofuotis. Būtina pažymėti, kad prieš įsigyjant tam tikras paukštėdų rūšis (Poecilotheria, Pterinochilus, Haplopelma, Heteroscodra, Stromatopelma ir t.t.) vertėtų gerai apgalvoti ir įvertinti savo, kaip paukštėdų augintojo patirtį.
Paukštėdų auginimas nelaisvėje
Nėrimasis
Kad ir koks patogus būtų voro egzoskeletas, šeimininkas anksčiau ar vėliau jį išauga. Paukštėdos egzoskeletas negali temptis nei į ilgį, nei į plotį, tad ūgtelėjęs voras keičia jį į naują, kuris pradeda vystytis tebesant senajam. Pats nerimosi procesas yra gana ilgas bei sudėtingas, galintis suklaidinti nepatyrusį augintoją. Skiriamos keturios nerimosi stadijos: proecdysis, ecdysis, postecdysis ir tarpinė stadija. Suaugusiam vorui, visas procesas trunka apie metus laiko, kurio didžiąją dalį sudaro tarpinė (tarp nerimosi) stadija. Iš ko galima spręsti apie būsimą nėrimąsi? Kalbant apie išorinius požymius, lengviausiai pastebimas yra spalvos patamsėjimas (dėl po senuoju atsiradusio naujojo skeleto), apie artėjantį nėrimasi nesunku spręsti ir iš elgesio- voras atsisako maisto, apipina urvelio angą ar ima pinti „lopšelį“. Šios apraiškos pastebimos likus porai savaičių iki nėrimosi. Proecdysis stadijoje vorui tarp senojo ir naujojo skeleto gaminasi tam tikras skystis, kitaip vadinamas egzuvialiniu, kuris minkština senąjį skeletą. Proecdysis stadijos pabaigoje voras atsigula į pasiruoštą „lovelę“ arba tiesiog ant žemės (spėju, kad priklausomai nuo amžiaus, rūšies, taip pat sakoma, kad priklausomai nuo to, ar voras gimęs laisvėje, ar išveistas)
Taigi, atsigulęs ant nugaros voras patenka į ecdysis stadiją, kuomet senasis skeletas, minkštėdamas šonuose ir centre, tarsi prasiskleidžia, atsiverdamas ir išleisdamas nauju egzoskeletu apsipuošusį vorą. Proceso trukmė nėra vienoda, pastebėjau, kad tai trunka nuo valandos iki pusę paros. Visiškai atsivėrus senajam skeletui voras neskuba pasišalinti, kurį laiką ilsisi gulėdamas ant nugaros. Atsistojęs po nerimosi jis atrodo ypač įspūdingai, ryškios spalvos ir purus „kailiukas“ daro jį panašiu į ką tik prasiskleidusią gėlytę. Postecdysis stadijoje voras būna labai pažeidžiamas, kurį laiką jo naujasis skeletas lieka susiraukšlėjęs, vėliau, dėl hemolimfos spaudimo, išsitiesina. Tuomet voras juda atsargiai, nerangiai, skeletas dar nėra kietas, o jei jis išsinėrė urvelyje, išlenda tik kada skeletas visiškai sutvirtėja. Nei nerimosi metu, nei po jo, voro negalima imti į rankas, ar juo labiau, bandyti jam „padėti“. Padėti vorui išsinerti galite palaikydami tinkamą temperatūra, neerzindami jo, šiek tiek padidindami terariume drėgmę.
Likęs skeletas (exuvium) turi būti pašalinamas, tačiau nereikia skubėti jo išmesti. Atidžiai jį apžiūrėjus galima gerai išstudijuoti voro vidinę sandarą, pabandyti nustatyti, kurios lyties yra Jūsų augintinis.
Taisyklių, nustatančių griežtą nerimosi režimą, nėra. Voras neriasi tada, kai jis išauga senąjį apvalkalą. Tai priklauso nuo jo amžiaus (jauni gali nertis ir kas 1mėn., suaugusieji kartą į 1-2 metus), nuo laikymo sąlygų (reikiamos temperatūros, drėgmės palaikymo, maitinimo). Kitaip tariant, kuo dažniau Jūsų turimas augintinis neriasi, tuo geresnės ir tinkamesnės jo gyvenimo sąlygos. Kartais atsitinka, kad vorai dėl vienų, ar kitų priežasčių netekę galutinių, per 2-3 nerimusis visiškai regeneruoja. Skirtingai nuo patinų, patelės auga visą savo gyvenimą, patinų paskutinis nėrimasis reiškia lytinį subrendimą, po kurio jie pasirengia poruotis ir išgyvena ne daugiau kaip keletą mėnesių.
