Tarantulai – tai vorai, priklausantys Theraphosidae šeimai. Jie turi kojas su dviem nagais ir šepetėliais, vadinamais scopulae.
Tarantulais vadinamos dvi skirtingos vorų rūšys. Voras, kuriam teisėtai priklauso šis pavadinimas – nei labai didelis, nei ypatingai plaukuotas, nei mirtinai nuodingas. Mokslinis jo pavadinimas - Lycosa tarentula. Vardas kilęs iš pietų Italijos miesto Taranto (Tarentum – lot.). Šio voro įkandimas esą sukeliantis agoniją, dar vadinamą tarantizmu. Žmonės tikėjo, kad išsigydyti galima pašėlusiu šokiu, vadinamu Tarantella.
Iš tiesų tarantulo įkandimas nėra skausmingas ar pavojingas gyvybei. Taranto apylinkėse gyveno visai kitokia vorų rūšis, kuri tikrai kando labai žiauriai: tai Juodoji Našlė, viena iš kelių Latrodectus rūšių, tačiau tarantulai, kurie yra gana dideli ir dažnai sutinkami tose vietovėse, užkliuvo aplinkiniams ir nori nenori prisiėmė kaltę. Viskas susidėjo į krūvą ir tarantulai užsitarnavo pasaulio baimę, o kartais – ir neapykantą.
Kai žmonės, kurie žinojo apie tarantulus, emigravo į Amerikas ir pamatė ten gyvenančius bauginančio dydžio plaukuotus vorus Naujajame pasaulyje, ir juos pavadino „tarantulais“. Iš tikrųjų šie vorai priklauso Mygalomorphae pobūriui, Theraphosidae šeimai (thera – laukinis gyvūnas, + phos – „šviesa“, gr.). Pastarieji irgi yra gana dideli.
Tarantulus galima auginti namuose, kaip gyvūnėlius. Terariumas su keliais centimetrais vermikulito ar durpių su trupučiu samanų (tik be kedro skiedrų, nes jiems vorai neatsparūs) – ideali aplinka gyventi. Urviniams vorams reikia daugiau žemės. Tarantulai maitinami įvairiais gyvais padarais (vabzdžiais, mažais peliukais, žuvytėmis ar ropliais).
Tikrasis tarantula
Tikrieji tarantulai priklauso Theraphosidae šeimai. Kai kada jie vadinami paukštėdomis, beždžioniniais vorais, vorais babūnais ar lietaus vorais. Giminingoms šeimoms priklauso piltuvininkai (funnel-web) ir Ctenizidae šeimos tunelius kasantys (trap door) vorai, kurie taip pat kartais pavadinami tarantulais. Theraphosidae šeimai priklauso apie 800 skirtingų rūšių, kurios skirstomos į 12 pošeimių ir 111 genčių. Tarantulai – puikūs laipiotojai.
Šie vorai turi ilgas kojas ir ilgai gyvena. Jų visas kūnas padengtas trumpais šereliais. Tarantulai gyvena tropikuose ir vidutiniuose regionuose Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir JAV pietvakariuose, taip pat Azijoje, pietų Europoje, Afrikoje, Australijoje ir Vidurio Rytuose. Pietų Afrikoje jie kartais vadinami Vorais Babūnais.
Yra žmonių, kurie teigia, kad pietų Afrikoje gyvena žmogui mirtini tarantulai. Šis teiginys išsakomas neduodant jokių faktų ar konkretaus voro aprašymo, nors kartais pasirodo pavadinimas „bananinis tarantulas“. Tikriausiai kalbama apie Brazilijos vorą – klajoklį (Phoneutria nigriventer), nes kartais jis slepiasi bananuose ir taip pat vadinamas „bananiniu voru“. Tai nėra tarantulas, bet jis turi nemažą (apie 2-3cm ilgio) plaukuotą kūną ir yra gana agresyvus.
Vis dėlto Sidnėjaus piltuvininkas (funnel-web) voras (Atrax robustus) turbūt ir yra tas voras, apie kurį kuriamos legendos: jis agresyvus, labai nuodingas ir pasiruošęs pasimėgaudamas kąsti kelis kartus. Tai vienas iš nuodingų piltuvininkų (funnel-web) tarantulų, priklausantis tam pačiam pobūriui kaip tikrieji tarantulai, tačiau ne iš Theraphosidae šeimos.
Dydis, spalva ir tipas
Priklausomai nuo rūšies, jų kūno ilgis būna nuo 2,5 – 7,5cm su 8-12cm kojomis. Manoma, kad kai kurios rūšys turi net 10cm ilgio kojas. Vidutiniškai tarantulai sveria 60-90 gramų. Didysis Paukštėda (Goliath birdeater – Theraphosa blondi) laikomas didžiausiu voru, nors kai kurie augintojai mano kitaip. Rausvakojis didysis tarantulas (Pinkfoot goliath tarantula – Theraphosa apophysis) aprašytas 187 metais vėliau negu didysis paukštėda, dėl to ne taip gerai žinomas. Jo dydis su kojomis gali siekti beveik iki 27cm.
Dauguma tarantulų būna rudi arba juodi, nors kai kurios rūšys gali būti ryškios, nuo kobalto mėlynos (cobalt blue tarantula – Haplopelma lividum), juodai baltos (pink zebra beauty – Eupalaestrus camestratus ir Brazilijos didysis baltakelis tarantulas – Acanthoscurria geniculata) iki metalinės mėlynos spalvos kojų ir oranžinio pilvelio (greenbottle blue tarantula – Chromatopelma cyaneopubescens). Gamtoje jie gyvena savanose, atogražų miškuose, dykumose, krūmynuose ir t.t. Paprastai vorai dalinami į sausuminio tipo (kurie rausia slėptuves) ir medžiuose gyvenančius.
Daug tarantulų rūšių pasižymi lyčių dimorfizmu. Patinai būna mažesni (ypač pilvelis) ir ne tokie ryškūs, trumpiau gyvena. Dėl to paprastai laikymui namuose ieškomos patelės.
Plaukai
Be įprastų plaukų ant kūno, kai kurie tarantulai turi plaukelius ant pilvuko, kuriuos naudoja gindamiesi. Jie vadinami geliančiais plaukeliais. Vorai su tokia apsauga sutinkami tik Naujajame Pasaulyje (Ischnocolinae, Aviculariinae ir Theraphoseae pošeimiuose); Senajame Pasaulyje jų nėra. Geliančiuose plaukeliuose yra nedidelis nuodų kiekis. Kai kurios rūšys „nuspardo“ juos: plaukeliai pažyra į orą priešo pusėn. Kai kurios rūšys plaukeliais žymisi savo teritorijas. Dalis medžiuose gyvenančių tarantulų plaukeliais padengia voratinklius, kiti – kiaušinėlius. Užpuolikams ir kitiems priešams šie plaukeliai gali būti mirtini, kartais jie tiesiog atbaido. Žmonėms jie sukelia nemalonų niežulį, dirgina akis, nosį odą. Simptomai priklauso nuo rūšies, individo alergiškumo. Kartais tik truputį paniežti, o kartais ištinsta. Kai kurie tarantulų entuziastai turėjo mesti savo užsiėmimą dėl alerginių reakcijų į plaukelius.
Lizdai
Tarantulai rengia įvairių rūšių lizdus. Sausuminiai tarantulai gyvena urvuose po žeme. Tokius urvus išsirausia arba patys vorai, arba jie tiesiog užima graužikų ar kitų smulkių padarų buvusias gyvenvietes. Tuneliai būna padengti šilku, o įėjimas – uždengtas tinklu, kad jo nesimatytų. Kiti tarantulai įsirengia namus po olomis, medžių kamienais ar medžio žievėmis. Dar kiti medžiuose, ant sienų, augalų, uolų ar kitose vietose pasistato lizdus iš voratinklio.
Tarantulų augimas, gyvenimas ir veisimas
Augantys tarantulai, kaip ir kiti vorai, periodiškai nusimeta egzoskeletą. Šis procesas vadinamas nėrimusi. Jauni tarantulai neriasi keletą kartų metuose, o suaugę – kartą per metus ar dar rečiau, priklausomai nuo to, ar jiems reikia atauginti prarastas galūnes, plaukelius ir t.t.
Tarantulai gyvena ilgai. Dauguma rūšių subręsta per 2-5 metus, nors kai kurioms prireika ir 10 metų. Visiškai subrendę patinai gyvena tik metus – pusantrų: per tą laiką jie skubiai ieško patelės, kad galėtų ją apvaisinti. Subrendę patinai nustoja nertis.
Patelės paieškos vorus daro labai pastebimus. Vėlyvą vasarą ar ankstyvą rudenį (rugsėjo-spalio mėn. Šiaurės pusrutulyje) patinai palieka savo slėptuves ir vaikšto aplinkui, tikėdamiesi surasti patelės, kurią galėtų apvaisinti, buveinę. Jie ryžtasi kirsti kelius ir geležinkelius savo paieškose – tuo metu juos lengviausia pastebėti.
Kai suaugęs patinas aptinka patelės slėptuvę, jis išvilioja patelę į lauką, virpina savo kūna ir trepsena priekinėmis kojomis. Jei patelė pasiruošusi poruotis, ji taip pat virpina kūną. Po susiporavimo patinas turi kuo greičiau pasišalinti, kitaip patelė jį gali suėsti. Jei patelė nesubrendusi, patinui vistiek reikia sprukti, kitaip jį gali suryti. Apskritai šis reiškinys tarantulų elgesyje aptinkamas daug rečiau negu kitų vorų. Kai kurios rūšys sugeba poruotis daug kartų po kelias savaites.
Kadangi patelės net subrendusios neriasi, jos turi galimybę atsiauginti prarastas galūnes ir ilgiau gyventi. Vidutiniškai patelės gyvena 20-30 metų (žinoma atvejų, kai išgyvendavo iki 40), o patinai, jei gerai prižiūrimi – 10-12 metų.
Tarantulų dauginimasis
Kaip ir kitų vorų, tarantulų sąveika skiriasi nuo žinduolių. Kai tarantulai subręsta ir pasiruošia poruotis, patinai pina voratinklį ant lygaus paviršiaus. Tada jie trina savo pilvelį į tą paviršių ir taip ant jo išsiskiria tam tikras kiekis sėklos. Tada jie kiša savo pedipalpus (panašias į kojas ataugas tarp helicerų ir priekinių kojų) į spermos balą. Bedipalpai sugeria spermą ir išsaugo ją gyvybingą tol, kol voras suranda patelę.
Kai patinas aptinka patelę, jie pirmiausia turi apsikeisti signalais ir suprasti, kad yra tos pačios rūšies. Tada patelė nurimsta, o voras ją pasiekia ir įkiša savo pedipalpus į tam skirtą jos pilvelio ertmę. Po to, kai sėkla pasiekia patelę, patinui patartina skubiai pasišalinti, kol patelė neatgavo apetito.
Patelės padeda nuo 50 iki 2000 kiaušinių priklausomai nuo rūšies. Kiaušiniai sudedami į šilkinį maišelį ir saugomi 6-7 savaites. Išperėti jauni voriukai kurį laiką dar lieka lizde, o paskui išsibėgioja po visas puses. Paprastai tarantulai gyvena atsiskyrę ir puola kitus savo rūšies individus. Žinoma, yra ir išimčių: Rausvakojus tarantulus (Avicularia avicularia) galima laikyti po kelis vienoje vietoje, tačiau reikia atsiminti, kad VISI tarantulai yra kanibalai. Visada yra galimybė, kad jie vienas kitą suės, o Avicularia rūšys tiesiog šiek tiek tolerantiškesnės. Jei terariumas pakankamai erdvus, su daug slėptuvių, o individai reguliariai maitinami ir yra panašaus dydžio, yra galimybė išvengti kanibalizmo. Kaip ten bebūtų, tarantulų nepatartina laikyti kartu.
Naktinis grobuonis
Tarantulai – naktiniai medžiotojai. Jie sušvirkščia aukai nuodų. Alkanas tarantulas paprastai laukia pusiau pasislėpęs, pusiau pasiruošęs bėgti, ir ruošiasi pulti auką. Jie turi jautrius plaukelius, kurie padeda įvertinti gyvūno dydį ir padėtį iš jo judesių sukeliamo virpėjimo. Kaip ir daugelis kitų vorų, tarantulai beveik nemato: skiria tik šviesą nuo tamsos ir sugeba pastebėti judesį, o aplinką tyrinėja lytėdami. Tačiau medžiodami jie neįtikėtinai staigūs ir tikslūs.
Įkandimai ir gydymas
Nėra įrodytų atvejų, kada tarantulo įkandimas būtų mirtinas žmogui, tačiau yra daug rūšių, kurių nuodų poveikis žmogui nėra gerai žinomas. Daugelio tarantulų įkandimas nepadaro daugiau žalos negu bitės įgėlimas, bet yra ir nepaprastai skausmingų įkandimų. Jei ir yra mirtinai geliančių tarantulų, žmonės dar nėra jų išprovokavę, kad jie panaudotų visus savo nuodus kąsdami. Kai kurie baltymai įeina į toksinų sudėtį, dėl to, kai kurie individai kenčia baisias alergines reakcijas, bet ne nuodų poveikį. Dėl šių abiejų priežasčių ir dėl galimybės užkrėsti gilią žaizdą, jokiu būdu negalima provokuoti tarantulo pulti.
Kiekviena šių vorų rūšis ir netgi atskiri atstovai turi savo charakterį ir reakciją į dirgiklius. Kai kurie vorai, kuriuos visi laiko agresyviais, būna gana ramūs ir atvirkščiai: ramių rūšių atstovai kartais puola. Svarbiausia – pernelyg nestebinti ir neišgasdinti tarantulo.
Naujojo Pasaulio tarantulai (sutinkami Pietų ir Šiaurės Amerikoje) apsiginklavę geliančiais plaukeliais ant pilvelio, ir gindamiesi pirmiausia stengiasi juos nuspardyti. Senojo pasaulio tarantulai iš Azijos tokių plaukelių neturi, todėl suerzinti dažniausiai puola. Tokie tarantulai nuodingesni ir agresyvūs.
Prieš kąsdami, tarantulai praneša apie savo ketinimus atsistodami į gasdinimo padėtį (pakeltas pilvelis, priekinės kojos, išskleidžiamas ir sutraukiamas gėluonis, šnypštimas). Kitas žingsnis prieš kandant – jie puola ant įsibrovėlio su išskėstomis priekinėmis kojomis. Jei tai nesuveikia, voras nusisuka ir pažeria geliančius plaukelius į priešininką. Iškart po to jis turėtų pasitraukti, bet jei nėra jokios slėptuvės, tarantulas staigiai atsisuka ir kanda. Sunku patikėti, bet šie lėtai judantys gyvūnai būna neįtikėtinai greiti kai reikia pulti.
Pirma pagalba: išplaukite žaizdą kuo giliau, kad kraujuotų. Tada išvalykite įkandimo vietą su muilu ir vandeniu, kad apsaugotumėte nuo užkrato. Kaip ir bet kurių durtinių žaizdų, antiseptikai voro įkandimo nepasiekia iki galo, todėl reikia nuolat stebėti žaizdą, kad joje neatsirastų paraudimų, karščio ar kitų infekcijos požymių.
Jei ant odos patenka geliančių plaukelių, juos galima nuimti priklijavus ant tos vietos lipnios juostos ir nuplėšiant ją. Jei pasireiškia kvėpavimo sutrikimai arba pradeda skaudėti krūtinę, kreipkitės į gydytoja, nes tai gali reikšti anafilaktinę reakciją. Kaip ir dėl bitės įgėlimais, alerginės reakcijos gali būti pavojingesnės negu nuodų poveikis.
Tarantulai – tai vorai, priklausantys Theraphosidae šeimai. Jie turi kojas su dviem nagais ir šepetėliais, vadinamais scopulae.
kurie yra gana dideli ir dažnai sutinkami tose vietovėse, užkliuvo aplinkiniams ir nori nenori prisiėmė kaltę. Viskas susidėjo į krūvą ir tarantulai užsitarnavo pasaulio baimę, o kartais – ir neapykantą. 
Tikrieji tarantulai priklauso Theraphosidae šeimai. Kai kada jie vadinami paukštėdomis, beždžioniniais vorais, vorais babūnais ar lietaus vorais. Giminingoms šeimoms priklauso piltuvininkai (funnel-web) ir Ctenizidae šeimos tunelius kasantys (trap door) vorai, kurie taip pat kartais pavadinami tarantulais. Theraphosidae šeimai priklauso apie 800 skirtingų rūšių, kurios skirstomos į 12 pošeimių ir 111 genčių. Tarantulai – puikūs laipiotojai. 
Tai nėra tarantulas, bet jis turi nemažą (apie 2-3cm ilgio) plaukuotą kūną ir yra gana agresyvus. 
Rausvakojis didysis tarantulas (Pinkfoot goliath tarantula – Theraphosa apophysis) aprašytas 187 metais vėliau negu didysis paukštėda, dėl to ne taip gerai žinomas. Jo dydis su kojomis gali siekti beveik iki 27cm. 
Tarantulai rengia įvairių rūšių lizdus. Sausuminiai tarantulai gyvena urvuose po žeme. Tokius urvus išsirausia arba patys vorai, arba jie tiesiog užima graužikų ar kitų smulkių padarų buvusias gyvenvietes. Tuneliai būna padengti šilku, o įėjimas – uždengtas tinklu, kad jo nesimatytų. Kiti tarantulai įsirengia namus po olomis, medžių kamienais ar medžio žievėmis. Dar kiti medžiuose, ant sienų, augalų, uolų ar kitose vietose pasistato lizdus iš voratinklio.
