Paprastasis elniavabalis - vienas garsiausių elniavabalinių (Lucanidae) šeimos atstovų. Šios rūšies vizitinė kortelė tai milžiniškos, kartais net paties vabalo kūno ilgį siekiančios mandibulės (vabalo žandai). Tokias puošmenas turi teisę nešioti tik šios rūšies patinai. „Ragų“ pagalba patinai išsikovoja teisę į poravimąsi. „Titanų dvikovos“ vyksta vasara, vos pradeda leistis saulė jie traukia prie ąžuolų. Pasirodo, kad elnviabalius ąžuolai vilioja savo sula, kuri teka iš pažeistų medžio vietų ir čia pat rūgdama skleidžia aitrų alkoholio kvapą, kuris privilioja begalę vabzdžių. Ant ąžuolo nutūpę elniavabaliai, kurių tarpe yra ir beragių patelių ima svaigintis. Vėliau vienas iš patinų pradeda šokti poravimosi šokį. Tai turėtų suvilioti patelę. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Kitas raguotas patinas taip pat planuoja pratęst giminę su tą vienintelę ant šakos tupinčią patelę. Užverda kova. Du vabalai susikabina savo milžiniškom mandibulėm ir nerangiais bei lėtais judesiais stengiasi vienas kitą paguldyti ant nugaros. Neretai tokių kovų metų lūžta, net storu chitino sluoksnių padengti vabalų „ragai“. Reikia paminėti ir tą faktą, kad stambesni ir pranašesni patinai niekada nesikauna su smulkesniaisiais, o ir pastarieji nemėgina konkuruoti dėl patelių. Tam kuriam pavyksta savo oponentą parversti aukšyn kojom, atsiranda galimybė sušokti poravimosi šokį savo išrinktajai ir gal būt užkariauti jos „širdį“.
Dabar derėtų visą dėmesį skirt patelei. Ji ką tik buvo apvaisinta, patino nugalėtojo ir dar vasarai nesibaigus bus pasiruošus dėt kiaušinius. Tam patelė ieškos ąžuolo virtuolio. Kiaušinius ji deda vienoje krūvoje į medienos plyšelius. Atlikus pareigą, patelė netrukus baigia savo generaciją. Suaugę elniaragiai gyvena tik trejetą mėnesių, visą tą laiką maitindamiesi tik tekančią medžių sula bei žiedų nektaru.
Žuvus paskutiniam generacijos vabalui, Paprastojo elniavabalio istorija dar nebaigta. Juk ąžuolo trūnėsiuose vystosi nauja vabalų karta.
Patinas
Šeši metai tamsoje
Dėmesio centre ąžuolo virtuolis, į kurį mažiau nei prieš mėnesį kiaušinėlius sudėjo L. cervus patelė. Iš jų ką tik išsirito keliolika smulkių, 5 milimetrų ilgio lervučių, su trim porom oranžinių kojų bei tokios pačios spalvos, kieto chitino apsaugota galva, galvos apačioje paslėpti galingi graužiamieji organai. Nieko nelaukdamos, atžalos pradeda graužti sausą medieną kurioje nėra jokių maistingų medžiagų.
Praėjus lygiai metams lervutės išsinėrė. Dabar jos 2 centimetrų ilgio ir ant priekinių kojų turi specialius organus, padedančius geriau orientuoti aplinkoje bei komunikuoti su kitom savo rūšies lervom. Tačiau pasiekus tokį dydį iškyla ir kitokių keblumų. Dabar jos žymiai lengviau pastebimos natūraliems priešams. Šarkos ir geniai ieško lengvai pasiekiamo baltymų šaltinio. Atlupus žievę ir pakapsčius trūnėsius, paukštis nesunkiai randa didelę baltą lervą.
Išgyvenusios lervutės neriasi dar trys kartus kol finale pasiekia septynių centimetrų ilgį. Dabar jos storesnės už stambaus vyro nykštį. Tačiau tokiem rezultatam prireikė šešių metų. Būtent tiek laiko vystosi nemaistinga celiulioze besimaitinančios vabalų lervos. Tapusios reikiamo dydžio, storulės prasigraužią kelią į rasto išorę ir drimba ant žemės. Purioj žemėj, besinaudodamos stipriom priekinėm kojom bei kieta galva, pradeda raust urvelius kuriuose virs lėliukėmis. Entomologas Charlie Morgan nustatė, kad L. cervus, lėliukės stadijoj praleidžia tris mėnesius. Atėjus laikui, iš urvelio, besinaudodamas savo mandibulėmis bei tvirtomis priekinėmis kojomis, vabalas išsikasa kelią į pavasario šviesą.
Patelė
Per amžius, o šiandien „Amen“
Mokslininkai teigia, kad pirmasis L. cervus išsivystė dar Atlanto periodo laikais (6 a.p.K.) . Nei etologijos (elgsenos), nei biologijos per visą tą laiką Paprastasis elniavabalis nepakeitė. Matyt arba tai, arba žmonių kvailumas šią rūšį šiandien privedė prie išnykimo ribos.
Vabalas buvo paplitęs beveik visoje Europoje ir Artimuosiuose rytuose, kol žmogus nepradėjo naikint natūralių jo buveinių. Ąžuolo mediena rinkoje yra gana brangi, tai skatino ąžuolynų kirtimą. Mažėjant gyvenamiesiems plotams mažėjo ir elniavabalių populiacijos. Tačiau didžiausią smūgį šiai rūšiai suduoda miškų valymas. Miškininkai kerta medžius, surenka sausuolius ir krauna juos į krūvas miško pakelėse. Mediena ten guli kelerius metus, pradeda pūt, trūnyt galu gale tampa tinkama L. cervus vystymuisi. Patelė čia sudeda kiaušinėlius, po keliu metų lervos jau būna pasiruošusios virst vabalais ir štai, staiga tie patys miškininkai prisimena savo rąstų sandelį, atvažiuoja ir visą medieną išveža. Taip išnyksta viena elniaragio generacija. Toks periodiškas „miško valymas“ kasmet sunaikina po vieną potencialią L. cervus generaciją. Dėl lėto vystymosi, ši rūšis nespėja atsigaut po tokių masinių išvėžimų.
Dar prieš 50 - 60 metų elniaragis Lietuvoje buvo neretas, o šiandien saugomas visoje Europoje. Šį, 7 centimetrų milžiną saugo Europos buveinių direktyvų programa bei Berno konvencija. Lietuvoje jis įtrauktas į Raudonąją knygą, o kai kurie entomologai teigia, kad galima konstatuot rūšies išnykimą mūsų šalyje.
Jei žmogus pagaliau suvoktų, kad gamtoje parazitai neegzistuoja, o virtuoliai tai ne šiukšlės, šiandien galėtume grožėtis ne tik L. cervus, bet ir begale kitų reliktinių rūšių savo šalyje.
:geras: Straipsniukas puikus :clap: Bet apskritai flora ir fauna paskutiniu metu labai kencia del pramones pletimosi... Kaip kertamos atograzos ir panasiai... O dar globalinis atsilimas...ead:
)) grįžtu į forumą
