Antroji mūsų išvykos dalis – pasiūlymas užsukti į Domininkonų vienuolyną. Vienuolynas avarinės būklės, apleistas. Pirmame aukšte daugybė šiukšlių, apleisti griuvėsiai. Užlipus į antrąjį aukštą mus pasitiko nemalonūs kvapai, „krūvelės“ bei keli viename „vip“ kambarėlyje susiraitę ir susisukę į įvairius skudurus vikšrai, nelabai panašūs į primatus – „senamiesčio bomžai“. Kadangi mūsų buvo daugiau nei 10 ramiai praėjome, apžiūrėjome pastatą ir dar užlipome į 3 aukštą:
Apžiūrėjome ir požeminę pastato dalį, kuri taip pat apleista ir neprižiūrima kaip ir viršutinė. Vienas įdomesnių objektų, kaip teigė, kai kurie dalyviai – sektantų šventykla:
Iš Domininkonų komplekso nutarėme patraukti Žvėryno kolektorių link. Prieš tai užsukdami parduotuvėn apsirūpinti, kad visiškai neperšlaptume... Priėjome Žvėryno kolektorių pradžią. Ruošiamės lįsti vidun...
Pasiruošėme ir lendame į kolektorius... Kolektoriuose tamsa ir drėgmė. Jau pirmame kolektoriuje kai kurie iš mūsų buvo priversti sušlapti kojas (nuoširdžiai tikiuosi, kad nesusirgsite). Keliavome ilgoku koridoriumi, vis kopėčiomis lipdami ir lipdami į aukštesnį ir aukštesnį kolektorių.
Retkarčiais palipdami aukštyn pažiūrėdavom į saulę, pro ventiliacijos angos skylutę. Užlipus vienomis kopėčiomis į viršų, ir pažvelgę pro ventiliacijos skylutę pamatėme lentelę, ant kurios raudonomis raidėmis parašyta „Rezervuota Kinijos ambasadai“, taigi – esame po Kinų ambasada...
Požemiuose, kur niekuomet nėra buvę saulės šviesos, gyvybės irgi būta... Radome gražių grybų kolonijų, plaukiojančių naktinių sliekų.
Einant kolektoriumi ir laikas nuo laiko atsisukant atgal apimdavo nemalonus jausmas – visiška tamsa, vandens šniokštimas, tada apsidžiaugti galima buvo tik vienu – kad esi ne vienas ir kad visi sulipę į kitą kolektoriaus aukštą paklausia: „Ar jau visi?“.
Paėję gerą valandą gan erdviais pakopiniais koridoriais priėjome 2 siaurus tunelius, tad reikėjo stabtelti ir nuspręsti į kurį pasukti...
Pasirinkome kuris buvo kairėje (nežinau kodėl)... Teko kelionę tęsti žąsele (tunelis pasidarė gerokai siauresnis ir apvalus), po kojomis iki 10 cm vandens...
Paeinant po 100 metrų žąsele turėdavome galimybę atsistoti požemių išplatėjime, ten galima buvo šiek tiek atsikvėpti, pailsėti, pakalbėti apie aktualias problemas.
Gal dėl ėjimu žąsele, o gal dėl žmonių kiekio buvo sunku kvėpuoti ir tvanku.
Tokią kelionė truko dar apie valandą, kol visi labai nuvargo ir nutarėme ieškoti kelio kaip iš ten ištrūkti iš požemio. Į viršų apžiūrėti situacijos pasiryžo lipti mergina, keista, bet turbūt labiausiai norėjo į antžeminę erdvę. Pakilus ~10 – 15 metrų ir nusileidus papasakojo kad matosi dobiliukai, pieva, mes dar paklausėme: „Ar baltų arklių nematei?“ :D
Nusprendėme kilti į viršų... Pirmas pakilti ir nukelti sunkų dangtį sutiko Mariezas. Šiaip ne taip nustūmęs dangtį visiems paskelbė gerąją žinią, kad esame viduryje gatvės – žalioje juostoje :D buvo labai juokinga...
Pradėjome lįsti į žemės paviršių, keistai palydimi pravažiuojančių automobilių keleivių bei vairuotojų žvilgsnių. Stotelėse stovėję žmonės ir matydami keistai iš po žemės lendančius „piliečius“ žvalgėsi, turbūt ir jiems buvo keista...
Išlindę į paviršių pamatėme, kad esame netoli spaudos rūmų, Karoliniškėse. Taigi požemiais įveikėme atstumą nuo Žvėryno tilto per Nerį iki spaudos rūmų Karoliniškėse...
Visi kupini įspūdžių išsiskirstėme namo maudytis ir ilsėtis...
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
