O viskas parsidėjo nuo paprastutės užuominos, apie Vilniaus požemius... Turbūt nei aš pats, nei bet kuris iš dalyvavusių (neskaitant kai kurių) neįsivaizdavome, kad mieste, kuriame gyvename, kuriame svečiuojamės yra dar tiek daug nematyta, nežiūrėta, negirdėta...
Vieną vakarą Insecto pasiūlė pabandyti palandžioti po Vilniaus požemius, iki šiol buvau buvęs tik po katedra. Tam sukūrėme ir temą forume, kur galėjo diskutuoti visi, kas tik norėjo.
Nutarus datą, kada keliausime, nusprendėme ir kokius objektus aplankyti. Pirmiausiai nutarėme, kad labai būtų įdomu pamatyti Domininkonų bažnyčios ir apleisto, apgriauto vienuolyno požemius. Insecto iniciatyviai susitarė su bažnyčios vadovybe, dėl patekimo ir buvo nutarta keliauti spalio pirmojo šeštadienio rytą. Kitas lankytinas objektas buvo nutartas – senoji Vilniaus kanalizacija, tačiau išsiaiškinus, kad tai yra nelegalu, nusprendėme šios minties atsisakyti ir aptarėme žygio į Žvėryno kolektorius galimybes.
Štai, sulaukėme ankstyvo šeštadienio ryto ir jau kaip buvome susitarę, dalis žygio dalyvių susitinkame prie LR prezidentūros. Vieni gražiau, kiti ne taip (apie save) pasipuošę, patraukėme Domininkonų bažnyčios link. Prie bažnyčios mus pasitiko Insecto ir dar keli žygio dalyviai. Ilgai nelaukę patraukėme į bažnyčią, kurioje po atitraukta klaupykla atsivėrė durys į požemius. Įspūdingi, senovinės architektūros požemiai pasitiko senove dvelkiančia šiluma. Požemius sudaro viena didžiulė salė, iš kurios yra patekimo angos į kitas mažesnes sales, kriptas, dar gilesnes laiptines, kurios veda į pirmą požemių aukštą (visi požemiai Domininkonų bažnyčioje sudaryti iš trijų aukštų). Tačiau mums teko pabuvoti tik dvejuose aukštuose, nes kiti buvo užbetonuoti aklinomis akmenų sienomis.
Pasivaikščioję po požemius kriptose radome daug karstų su palaikais, vieni jų buvo tik skeletai, kiti mumifikavęsi kūnai. Skirtingose vietose sukrauti skirtingo amžiaus lavonų palaikai, bendrai pamąsčius nusprendėme, kad skirtingose kriptose galėjo skirtis šių kūnų savininkų rangai.
Įspūdingai atrodė 5 ar dar daugiau eilių sukrauti karstai (senoviški) pilni kaulų, skeleto dalių ir kitų užsikonservavusių žmonių kūnų dalių. Taip pat didelio visų dėmesio sulaukė požemiuose stovinti lentyna su daugybe kaukolių bei dar su sudžiūvusia oda padėtų žmonių galvų.
Nusileidus giliau į kotakombus radome ypač didelę patalpą su sumestais žmonių kūnais, greičiau ten buvo jau tik atskiros kūnų detalės, tiesa ten kvapas buvo irgi atitinkamas, nors žmonės ten guli sumesti į krūvą jau keli šimtai metų. Jų ten esti tikrai ne vienas ir ne du šimtai, pradėjome diskutuoti ir priėjome bendros išvados, kad gali būti keli tūkstančiai kūnų.
Kūnai suirę, daugybė kaulų, kaukolių, viskas suversta į didžiulę krūvą – vaizdas, nenupasakojamas (tiesą pasakius vis dar stovi akyse)...
Vaikštant po požemius už kojų ir „akių“ kliuvo besimėtantys žmonių kaulai: žastikauliai, šeivikauliai, daugybė slankstelių, šonkauliai, žandikauliai, kaukolių dalys ir t.t.
Pavaikščioję po požemius apie pora valandų nutarėme keliauti ir palikti žmonių kaulus ilsėtis ramybėje...
kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. 
