Plačiai paplitusi ir klestinti vorų grupė gamtininkų priskiriama prie voragyvių (Arachnida) klasės. Jos evoliucija ilga. Ankstyviausi žinomi iškastiniai voragyviai yra iš Paleozojaus eros. Iškastinių vorų randama Škotijos devono nuogulose (prieš 395 mln. metų).
Vorų gausu visame pasaulyje. Šį faktą 1939 m. pirmasis įvertino žymus Anglijos vorų ekspertas V.S.Bristas (gimęs 1901 m.). Tokį paplitimą lėmė jų sugebėjimas pinti voratinklius, kuriuos jie naudoja ne tik kaip medžioklės, slėptuvės, kokonų pynimo įrankį, tačiau daro iš jų parašiutus ir su vėjo pagalba gali perskristi didelius atstumus.
Šiuo metu patys didžiausi pasaulyje vorai paukštėdos yra Theraphosa blondi (nors dėl Theraphosa blondi, Theraphosa apophysis ir Lasiodora parahybana dydžių nuolat kyla diskusijų). Didžiausias Theraphosa blondi atstovas įregistruotas "Gineso rekordų" knygoje, užaugęs iki 30 cm ilgio ir svėręs 160 g.
Anatomija
Patelė
Gyvenimo būdas
Vorai paukštėdos, kaip ir visi voragyviai, poruojasi su skirtingų lyčių partneriais. Patelė deda kiaušinius, iš kurių kelių savaičių laikotarpyje išsirita nuo 50 iki 3000 jauniklių. Skirtingų rūšių vorų paukštėdų kiaušinėlių bei inkubacinis laikotarpis smarkiai skiriasi:
Skirtinga yra ir vorų paukštėdų patinų bei patelių gyvenimo trukmė - kuomet patinai gyvena iki 6 metų, tuo tarpu patelės - iki 15 ar net 20. Vorai auga nerdamiesi (gulėdami ant nugaros), t.y. keisdami savo kūno dangą nauja, didesne. Taip pat voragyviai turi savybę regeneruoti galūnes.
Verta pastebėti, kad, tarkim, lūžus voro paukštėdos kojai, regeneracija būna sunki ir trikdanti judėjimą. Tokiu atveju aštrių žirklių pagalba reikėtų pašalinti visą koją, nes pilną ataugą voras paukštėda žymiai lengviau regeneruoja sekančio nėrimosi metu.
Atitinkamų rūšių vorai paukštėdos mėgsta 60-95% drėgnumo orą bei 20 - 35˚C temperatūrą. Tai rodo jų gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų klimato juostų, tuo pačiu ir gausų paplitimą. Būtent pagal šiuos rodiklius skirtingoms rūšims įrenginėjami atitinkami terariumai, su atitinkama augmenija, dirva, kitomis detalėmis.
Terariumai
Kaip jau minėta, atitinkamoms vorų paukštėdų rūšims įrenginėjami atitinkami terariumai savo dydžiu, ventiliacija, šildymu, drėgme, dirvožemiu, augmenija ir visa kita. Visi šie parametrai turi būti suderinti su jų gyvenimo sąlygomis. Terariume esant per mažai šilumai ar drėgmei, vorai susiduria su problema neriantis, t.y. negali lengvai išsinerti, sutrinka jų augimas, mityba. Atitinkamai padidinus šiuos rodiklius, gali nukentėti vorų anatomija (kūno danga, silpni kaulai, judėjimo sutrikimai ir pan.).
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į vietą, kurioje stovės terariumas, nes ji įtakoja tokius rodiklius kaip apšvietimas, oro srautai, garsai, kvapai ir t.t. Terariumas turėtų stovėti vietoje, kur patenka saulės spinduliai (bet ne tiesiogiai į terariumą!) ir matoma dienos bei nakties kaita, kur nėra šalto oro skersvėjų.
Taip pat vorams kenkia garsios muzikos sukeltos bangos, kurios trikdo vorų orientaciją. Į jų aplinką neturėtų patekti cigarečių bei kitų dūmų, kuriuose susikaupęs didelis kiekis nuodingų medžiagų. Vorams paukštėdoms taip pat kenkia pernelyg didelis judėjimas toje teritorijoje, kuris trikdo jų laisvą gyvenseną.
Iš kitos pusės, kaip minėta, vorai gali prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų, tad dėl vienų ar kitų smulkių neatitikimų nereikėtų pernelyg nerimauti.
Mityba
Vorai paukštėdos - plėšrūnai. Jau pirmieji vorai medžiojo vabzdžius, kurie dar nesugebėjo skraidyti. Skraidančiųjų vabzdžių vystymasis atvėrė vorams naują ekologinę nišą - jie pradėjo gaminti voratinklius skraidančiam grobiui. Žinoma neatsisakė ir ant žemės gyvenančių gyvūnų. Jų mitybos racionas labai platus - įvairios lervos, vabzdžiai, smulkūs graužikai bei paukščiai.
Vorai paukštėdos (pagal jų rūšį) gyvena ir medžioja skirtinguose pasaulio regionuose, bei skirtingais metodais: vieni jų verpia voratinklius, kiti rausia urvus, dar kiti tykoja aukų tarp medžių, šakų, akmenų ir pan. Tad vorus galima sutikti įvairiausiose vietose.
Pagavę auką, vorai paukštėdos įsmeigia jai iltis ir įšvirkščia nuodų (sulčių), kurios suvirškina aukų organus bei kaulus, paversdamos juos „koše“, kurią vėliau vorai čiulptuvų pagalba iščiulpia.
Labai lengva stebėti šių voragyvių mitybos būseną, kadangi vorai maisto atsargas kaupia taip vadinamame „užpakalyje“, t.y. būtent jo didumas parodo, kiek maisto atsargų voras yra sukaupęs. Taigi, vorą maitinti reikėtų, kai „užpakalis“ žymiai sumažėja. Voras laikomas alkanas, kai jo užpakalis sudaro ½ jo kūno.
Negalima pamiršti ir skysčių: jauni vorai gauna pakankamai skysčių atsargų iš savo aukų, tačiau suaugusiems vorams nepakenktų terariume laikyti mažą indelį su vata, užpilta vandeniu. Dėmesio! Vorai taip pat reaguoja į kitų gyvių ligas, nuodus, tad pastarieji turėtų būti biologiškai švarūs. Kitaip sakant, laisvėje pagauti vabzdžiai, graužikai, paukščiai gali būti ligoti, apnuodyti ir vorams gali būti mirtini. Taip pat nereikėtų pamiršti ir apie savo saugumą: be to, kad voras gali „įkirsti“, kai kurių vorų paukštėdų plaukeliai yra nuodingi. Tokie plaukeliai, patekę į žmogaus jutimo organus (nosį, burnos ertmę, ausis, akis) gali sukelti dideles alergines reakcijas, sutrikdyti jų veiklą. Kai kurių rūšių vorai paukštėdos gynybos atveju gali „iššauti“ į orą šių plaukelių pluoštą.
lūžus voro paukštėdos kojai, regeneracija būna sunki ir trikdanti judėjimą. Tokiu atveju aštrių žirklių pagalba reikėtų pašalinti visą koją, nes pilną ataugą voras paukštėda žymiai lengviau regeneruoja sekančio nėrimosi metu. 
