2024m. March 28d. 14:34:56

Navigacija
· Pradžia
· Straipsniai
· Galerija
· Forumas
· Komentarai
· Anekdotai
· Kontaktai
Naujokams
· Taisyklės
· DUK
· ŽODYNAS
· Paieška
Naudinga
· Konkursai, siurprizai
· Video
· Nuorodos
· Siųstis
· PARAMA
 
 

Naujausia foto
Naujas šeimos narys :))
Naujas šeimos narys...
2023/03/25 11:16

 
 

Atsitiktinė foto

 
 

Prisijungę vartotojai
· Prisijungę svečiai: 2

· Prisijungę nariai: 0

· Iš viso narių: 8,002
· Naujausias narys: Kestutis
 
 
Straipsnių hierarchija
Straipsnių pradžia » Įvairenybės » "DELFI" apie nariuotakojus (nuolat papildoma) 
 
"DELFI" apie nariuotakojus (nuolat papildoma)
 

Insekticidais apdoroti rūbai – efektyvi apsauga nuo maliarijos

Išpurškus drabužius insekticidais galima sukurti galingą apsaugą nuo maliarijos pačiose skurdžiausiose Afrikos valstybėse, rašoma naujo tyrimo ataskaitoje, paskelbtoje portale Newscientist.com. Mokslininkų grupė, kuriai vadovavo Elizabeth Kimani iš Afrikos populiacijos ir sveikatos tyrimų centro Nairobyje (Kenija) tyrė somaliečius pabėgėlius, gyvenančius stovyklose Kenijoje.
Nustatyta, kad dėvint įprastu insekticidu permetrinu apdorotus drabužius tikimybė susirgti maliarija sumažėjo 70 procentų.
Profilaktinės priemonės siekiant sustabdyti uodų pernešamos maliarijos plitimą Afrikoje dabar apsiriboja insekticidais apdorotų lovos tinklelių tiekimu. Pasaulio sveikatos organizacija ir Pasaulinis kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondas per kelis paskutiniuosius metus išplatino beveik 100 mln. lovos tinklelių. Kiekvieno jų kaina yra mažesnė už 6 JAV dolerius (16,3 Lt), jie tarnauja iki 5 metų ir riziką susirgti maliarija sumažina perpus.
Bet Kenijoje šeimoje vidutiniškai yra po 4,4 asmenų, ir tik 3% namų ūkių turi daugiau nei vieną insekticidais apdorotą tinklelį. Dėl to E.Kimani su kolegomis nusprendė ištirti papildomą asmeninę apsaugą, kurią teiktų insekticidais apdoroti rūbai – tokiu apsaugos nuo maliarijos būdu jau dabar naudojasi JAV kariuomenė, kuomet tenka dirbti regionuose kur paplitusi maliarija.
Gauti rezultatai yra įspūdingi, sakė Desmondas Chavasse‘as, vadovaujantis pasaulinei maliarijos kontrolei labdaros organizacijoje „Tarptautinės populiacijos paslaugos“ (Population Services International), siekiančioje pagerinti sveikatos apsaugos paslaugas besivystančiame pasaulyje (Vašingtonas, JAV). Bet jis įspėjo, kad dabar reikės daug dėmesio skirti logistikai.
„Panašių pasiūlymų būta ir anksčiau. Namų aplinkos išpurškimas insekticidais yra ne mažiau efektyvus už lovos tinklelius, bet jis veiksmingas tik tuomet, kai 80 proc. stovyklos ar kaimelio išpurškiama reikiamu laiku. Pabėgėlių stovyklose negalima sukontroliuoti kaip rengiasi žmonės. Nė neįsivaizduoju kaip tai padaryti visuomenėje apskritai“, - sakė D.Chavasse‘as.
Dabartinėmis žiniomis, permetrinas yra santykinai saugus junginys. Atlikus tyrimą nenustatyta, kad tyrimo dalyviams nuo šio chemikalo pasireikštų kokie nors nepageidaujami efektai. Bet D.Chavasse‘as įspėjo, kad ir šioje srityje reikalingi išsamesni tyrimai: „Kai oda šiuo junginiu veikiama 24 valandas per parą ir ilgą laiką, tai jau yra visai kitas klausimas“.

Kaip keliauja vorai?

Tikėtina, kad naujuoju modeliu paaiškinta paslaptis, kaip vorai naudojasi voratinklio parašiutais, į kuriuos įsikibę gali nukeliauti šimtus kilometrų – kartais netgi perskristi vandenynus, rašo newscientist.com
Vorai naudojasi paprastu parašiutu ir pasikinko vėją, nunešantį juos nežinoma kryptimi. Mažučiai padarėliai, tesveriantys kelis miligramus, paprastai užsiropščia ant žolės lapo ar stiebo viršūnės, iškiša užpakalinę kūno dalį ir paleidžia ploną voratinklio giją.
Ši „tempianti gija“ yra tokia plona, kad ji susiduria su neįprastai didele trintimi ir dėl to veikia kaip parašiutas. Kiekvienas vėjo gūsis tokius vorus, kaip Erigone atra ir Tenuiphantes tenius, oru patempia vis toliau.
Anksčiau mokslininkai matematiniais modeliais bandė nustatyti kaip toli vorai gali nukeliauti naudojant tempiančią giją. Bet šie modeliai negalėjo paaiškinti vorų nukeliaujamų didžiulių atstumų: dažnai tai būna pirmieji gyvosios gamtos atstovai, kolonizuojantys vulkaninės kilmės salas, kartais nuo artimiausios sausumos nutolusias per daugiau nei 300 kilometrų.
Matematiniais modeliais nepavyko paaiškinti ir to, kodėl tokias parašiutais apsiginklavę vorai randami itin dideliame aukštyje, kur skraido lėktuvai.
Ankstesni modeliai š dalies klaidingi buvo dėl to, kad juose nebuvo atsižvelgiama į tempiančių gijų lankstumą, aiškino žemės ūkio mokslinio instituto „Rothamsted Research“ (Jungtinė Karalystė) mokslininkas Dave‘as Bohanas.
Jo vadovaujama mokslininkų grupė pakeitė modelio lygtis taip, kad jose būtų atsižvelgiama į lankstumą. Pakeistame modelyje tempianti gija traktuojama panašiai į jo-jo siūlą, o ne kaip fiksuoto ilgio siūlas. Naudojant tokius modelius, modeliavimo rezultatai atitinka vorų ilgų kelionių realybę.
Nors dauguma mokslininkų darbo yra tik teorijos, dabar mokslininkai matuoja tikrų tempiančių gijų lankstumą. Tikimasi šia realaus pasaulio informacija papildyti modelio lygtis ir nustatyti nuotolio, kurią gali nuskristi ant tokių parašiutų kabantys vorai, ribą.
D.Bohanas įsitikinęs, kad žinojimas kaip vorai sklando vėjyje ateityje gali padėti ūkininkams sumažinti pesticidų sunaudojimą, nes vorai yra pagrindiniai tokių kenkėjų, kaip amarai, natūralūs priešai.

Nustatyta, kas uodus atbaido nuo žmonių

Kai kurie nelaimingi žmonės yra tiesiog magnetas uodams. Bet yra ir laimės kūdikių, prie kurių kraugeriai vabzdžiai nė iš tolo nesiartina. Dabar iš šių laimingųjų žmonių prakaito išskirti kvapą turintys junginiai. Mokslininkai tiria šių junginių kaip natūralių uodų repelentų efektyvumą, rašo newscientist.com.
Kiekvieno žmogaus organizmas su prakaitu išskiria kvapą turinčių junginių mišinį. Kai kurios šio mišinio dalys (pavyzdžiui, pieno rūgštis) kraugerius vabzdžius traukia. Bet žmonės, kurių uodai negelia, taip pat išskiria junginius, kurie, atrodo, maskuoja vabzdžius traukiančiųjų junginių kvapą.
Ši maskuotė gali tapti efektyvia apsaugine priemone nuo uodų, aiškina Jamesas Loganas, kuris tyrimą atliko kartu su Johnu Pickettu iš „Rothamsted Research“ bei kolegomis iš Aberdyno universiteto (Jungtinė Karalystė).
Šie junginiai tikriausiai būna kiekvieno žmogaus prakaite, bet kai kurių žmonių prakaite jų kiekis būna didesnis, sakė J.Loganas.
Nustatyta, kad tie patys prakaito cheminiai junginiai, kurie atbaido tropinius uodus Aedes aegypti, platinančius geltonąją karštinę Afrikoje ir Pietų Amerikoje, taip pat atbaido ir įkyrius mašalus, terorizuojančius vakarinę Škotijos pakrantę.
J.Loganas sukonstravo Y raidės formos kamerą dviem skirtingomis jos atšakomis paskleidė skirtingų žmonių kvapą paprašydamas dviejų savanorių į skyles kameros galuose įkiršto savo ranką. Kraugeriai vabzdžiai, suleisti pro plonąjį kameros galą, skrido prie tos rankos, kurios kvapas jiems labiau patiko.
Tada mokslininkas analizavo kvapą tų asmenų, kurių uodai nepuolė. Tai buvo atliekama žmonių kūnus iki kaklo aprišant folijos maišu, renkant ir distiliuojant jų prakaitą.
Po to buvo išskirti stipriausiomis uodus atbaidančiomis savybėmis pasižymintys junginiai. Tai buvo atliekama prie uodų patelių antenų pritaisant miniatiūrinius elektrodus ir stebint jų reakciją į konkrečius junginius. J.Loganas neskelbs junginių pavadinimų tol, kol jie nebus patentuoti. Bet jis paaiškino, kad šių junginių kvapo natūraliose koncentracijose žmonės nejaučia, nors didelėmis koncentracijomis jų kvapas panašus į vaisių.
„Tai labai jaudina, nes tai yra visiškai natūralūs junginiai, kurių efektyvumas yra ne mažesnis nei šiurkštesnių cheminių junginių – pavyzdžiui, DEET, kuris yra geriausias žinomas vabzdžių repelentas, bet pasižymi nepageidaujamomis savybėmis, iš kurių viena yra plastikų tirpinimas“, - sakė mokslininkas.
Vienas iš pagrindinių J.Logano išskirtų junginių taip pat yra „natūralus maisto priedas, todėl jo saugumas yra įrodytas. O kadangi jį gali išskirti augalai, tai ateityje bus įmanoma nebrangi masinė šio junginio gamyba“, - pasakojo mokslininkas.
Uodų repelentas dabar bandomas su 16 Afrikoje gyvenančių savanorių. Tuo pačiu mokslininkai tikrina junginių gebėjimą atbaidyti kitus kraugerius vabzdžius – pavyzdžiui, maliarinius uodus.
Tyrimo rezultatai buvo pristatyti Londone vykusioje Karališkoje vasaros mokslo parodoje.

Britai siūlo pinigus už utėles

Jungtinės Karalystės mokslininkai tėvams siūlo po 20 svarų (apie 100 litų) už jų vaikų galvos utėles. Mokslininkai ieško naujų būdų kovoti su super-utelėmis, kurios tampa vis atsparesnėmis įprastiniams jų naikinimo metodams.
Dabar Bristolio universiteto mokslininkai nori surinkti kuo daugiau utėlių, kad galėtų ieškoti naujų jų naikinimo metodų.
Kai kurios utelės bus tiriamos universiteto veterinarijos fakultete Langforde, o kitos bus siunčiamos JAV mokslininkams.

Malajietė narve su skorpionais praleido mėnesį

Viena malajietė antradienį pasiekė unikalų rekordą - stikliniame narve su tūkstančiais skorpionų praleido visą mėnesį. Didžiulė minia Kelantano valstijos sostinėje Kota Baru audringais plojimais pasveikino 24 metų Nor Maleną Hassan, ištvėrusią visą mėnesį 12 kvadratinių metrų narve, nors skorpionai jai įgėlė septynis kartus.
"Jokių problemų, viskas gerai", - tarptautinės žiniasklaidos paklausta, kaip jaučiasi atsisveikinusi su 2,7 tūkst. įnamių, sakė rekordininkė.
Iš pradžių Nor Malena Hassan 19 dienų praleido narve kartu su 2 tūkst. nuodingų gyvių, bet vėliau paprašė parūpinti dar 700 skorpionų, kad garantuotai patektų į Malaizijos rekordų knygą. Prieš 2 savaites Malaizijos laikraščiai išspausdino nuotraukas su po įkandimo nualpusia moterimi.
Bet antradienį "skorpionų karalienė" sakė niekada net nemaniusi atsisakyti savo sumanymo. Visą mėnesį ji stiklinį narvą palikdavo tik 15 minučių per dieną apsilankyti vonios kambaryje.
Beje, malajiečiai dažnai prasimano pačių egzotiškiausių rekordų, kad tik patektų į šalies rekordų knygą. Smulkūs Penango prekiautojai praėjusį savaitgalį pasiekė rekordą sustatę savo kioskus į 1,7 kilometro ilgio liniją, o pernai viena moteris 31 dieną gyveno su 90 gyvačių.

Vorų prižiūrėtoja tapo alergiška jų plaukeliams

Dudlėjaus zoologijos sodo darbuotoja atsisakė prižiūrėti vorus, kadangi ją pradėjo kankinti alergija ant vorų pilvelių augantiems plaukeliams. Buvusi vorų prižiūrėtoja Julia Morris nebegali artintis prie savo augintinių, kadangi tapo pernelyg jautri jų plaukeliams.
Todėl dabar ji ketina prižiūrėti roplius, gyvates ir graužikus. “Aš tapau pernelyg jautri vorų plaukeliams, kadangi labai daug laiko liesdavau raudonkojį tarantulą”, - laikraščiui “Express&Star” sakė J.Morris.
“Jeigu aš dabar įkvėpčiau nors vieną voro plaukelį, mano kvėpuojamoji gerklė ištintų, o tai labai pavojinga”, - pridūrė ji. Zoologijos sode moteris dirba beveik penkerius metus.
Zoologijos sode auginamų vabzdžių ekspertas Adrianas Durkinas teigė: “Vorai yra vieni iš tų gyvūnų, kuriuos žmonės arba mėgsta, arba nekenčia. Trys iš penkių mūsų skyriaus darbuotojų, įskaitant ir mane, nėra labai susižavėję vorais. Tad iki šiol būdavo du vorų gerbėjai, tačiau dabar liko tik vienas”.

Kokiu būdu vabzdžiai juda sienomis ir lubomis?

Daugeliui gali kilti klausimas, kaip vabzdžiai ropoja vertikaliais paviršiais. Atsakymas slypi gyvūno sandaroje. Patys mažiausi vabaliukai paprasčiausiai užsikabina nagais už mažiausių paviršiaus nelygumų. Tokie padarai negali judėti vertikaliai lygiais paviršiais.
Kai kurie vorai palieka paskui save nematomas šilko gijas, kuriomis paskui keliauja, tarsi alpinistai, kopiantys virvėmis. Pavyzdžiui, pasinaudodami savo gijomis, jie gali staigiai prišokti prie musės, kai abu tupi ant lubų.
Įvairūs vabzdžiai išnaudoja savo išskyrų lipnumą. Išskyros būna įvairios – nuo plonyčio gleivių sluoksnio, panašaus į tokį, kuriuo šliaužia sraigė, iki minutę nestingstančios lipnios medžiagos po vabzdžių šeriuotomis kojomis, kuri tarsi priklijuoja jas prie slidžių paviršių. Skirtingai nei nagai, tokie judėjimo mechanizmai neveiksmingi ant apdulkėjusių paviršių.
Panašiai, kaip kiti vabzdžiai laikosi ant lubų, čiuožikas šliuožia vandens paviršiumi: išskyros, kitiems padedančios prisiklijuoti prie stiklo, išstumia vandenį ir vabzdys gali laisvai judėti jo paviršiumi.
Kai kurie vabalai turi minkštas pagalvėles ant kojų, kurios leidžia pritaikyti galūnes prie paviršiaus nelygumų. Keisdami pagalvėlių formą, jie gali lengvai kilnoti galūnes, neišnaudodami per daug energijos.
Panašius prisitaikymus prie gamtinių sąlygų, kaip facetinės akys ar judėjimui skirtos išskyros, išvystė daugelis skirtingų gyvūnų grupių.

Vabzdžiai ir bakterijos padės gaminti geresnę gumą

Laboratorijoje pavyko susintetinti tamprią molekulę, kuri blusoms suteikia neįtikėtino šoklumo. Ši medžiaga ateityje gali būti naudojama daugelio daiktų gamyboje – nuo gerai šokinėjančių kamuolių iki nugaros implantų, tikisi mokslininkai.
Resilinas – gumos pavidalo baltymas, kurį sintetina kai kurių vabzdžių organizmai. Ši medžiaga ne tik saugo blusų elastinę energiją, bet ir padeda skrajojantiems vabzdžiams mojuoti sparnais nepažeidžiant audinio, jungiančio sparnus prie kūno.
„Resilinas – gerokai elastingesnė medžiaga, nei bet kuri dabar egzistuojanti guma“, sakė organizacijos „CSIRO Livestock Industries“ (Australija) biochemikas Chrisas Elvinas, vadovavęs grupei, kuri sukūrė sintetinį resiliną. Šis elastingumas reiškia, kad resiliną galima tampyti ir tampyti nesibaiminant, kad pamažu bus netenkama elastinių savybių.
Norėdami pagaminti resiliną, mokslininkai išskyrė šį baltymą sintetinantį geną iš vaisinės muselės Drosofila melanogaster organizmo ir perkėlė į bakteriją Escherichia coli. Mikrobai sugebėjo susintetinti kelis gramus baltymo pro-resilino, kuris yra resilino pirmtakas.
Tada mokslininkai pro-resiliną esant specialiam apšvietimui paveikė rutenio katalizatoriumi, todėl baltymo molekulėse susijungė amino rūgšties tirozino liekanos. Vos po 20 sekundžių skystas mišinys tapo tvirta gumine medžiaga, kurios savybės yra lygiai tokios, kaip ir natūralaus resilino, rašoma žurnale „Nature“.
Šią reakciją pavyko atlikti pačiu pirmuoju bandymu, sakė C.Elvinas. „Prisimenu, kaip tą dieną bėgiojau po laboratoriją ir visiems tai rodžiau, sakydamas ‚Štai, pačiupinėk‘“, - juokėsi mokslininkas.
Nors geną, pagal kurį vaisinių muselių organizmuose sintetinamas resilinas, jau anksčiau atrado kiti mokslininkai, tikslus kodas, reikalingas resilino gamybai, nebuvo žinomas. Todėl mokslininkai atskyrė nedidelį DNR fragmentą nuo geno pabaigos, kur buvo daug pasikartojančių kodo sekų, ir tikėjosi, kad to pakaks resilino gamybai.
Yra žinoma, kad elastiniai natūralūs baltymai paprastai būna sudaryti iš pasikartojančių amino rūgščių sekų, todėl juos koduojantys genai taip pat turi būti besikartojantys DNR fragmentai. „Tai buvo spėjimas“, - pripažino C.Elvinas.
„Resilino savybės – ypatingos, o jo sugebėjimas išlaikyti ilgalaikį pasikartojantį lankstymą gali būti labai vertingas“, - sakė medžiagų mokslo specialistas Rodericas Lakesas iš Viskonsino universiteto (JAV).
C.Elvinas sakė, kad jo grupė jau sugalvojo įvairiausių naujosios medžiagos panaudojimo sričių. Šiuo metu grupė daugiausiai dėmesio skiria medžiagos panaudojimui kuriant implantuojamus spinalinius diskus – elastingą medžiagą, esančią tarp stuburo slankstelių.
Resilino molekulės vaisinių muselių sparnuose per visą vabzdžio gyvenimą gali būti sulenktos ir ištiestos apie 500 milijonų kartų, sakė C.Elvinas. Žmogus savo nugarą gali sulenkti ir ištiesti maždaug tiek pat kartų. Naudojant medžiagą, kuri gali atsilaikyti prieš susidėvėjimą dėl amžiaus, galima būtų pagaminti kur kas geresnius spinalinius diskus, nei dabar egzistuojantys, kurie yra gaminami iš metalo ir politeno.
„Dar jokiame organizme tie implantai neišbuvo pakankamai ilgai, kad būtų galima pasakyti kokia yra tikra jų tarnavimo trukmė. Jei būtų įmanoma atrasti medžiagą, kuri ilgą laiką būna elastinga, tai būtų nuostabu“, - sakė biomedicinos inžinierė Barbara Boyan iš Džordžijos technologijų instituto (JAV).
Mokslininkai, norėdami išsiaiškinti, ar įmanomas resilino naudojimas tokiems implantams, dabar tiria kaip jų sukurta medžiaga elgiasi gyvų laboratorinių gyvūnų organizmuose
Ta pati mokslininkų grupė bando į E.coli organizmus įterpti ir voro geną, koduojantį voratinklį. Voratinklis yra savo tamprumu resilinui prilygstanti medžiaga, tačiau yra tvirtesnis. „Žmonės panašius dalykus su voratinkliu bando padaryti jau ilgokai. O aš manau, kad šis metodas gali būti produktyvus“, - sakė R.Lakesas.

Į vyriškio pasididžiavimą žnyples suleido tarantulas

Vienoje JAV ligoninių sveiksta vyriškis, kuriam į penį įkando voras tarantulas. 24-ių metų Aaronas Christopheris Java iš Minesotos valstijos vėliau prisipažino išgerės kristalinių metamfetaminų prieš padėdamas didžiulį vorą ant savo intymios vietos.
Šiuo metu incidentą tiria vietos šerifo departamentas.
5-8 centimetrų skersmens tarantulai paprastai yra laikomi ramiais vorais, kurie bet kokiu atveju stengiasi vengti žmonių.
Tarantulo įkandimas yra panašus į bitės įgėlimą, tačiau jo nuodai yra silpni, todėl neigiamos reakcijos kitų kūno dalių nepasiekia.

Genetikai ožkas vers storais ir laimingais vorais

Bendrovės “Nexia Biotechnologies” mokslininkai tikisi, jog per artimiausius du metus iš dviejų genetiškai modifikuotų ožkų pieno bus galima pagaminti medžiagą, identišką voragyvių šilkui. Tyrimu jau susidomėjo JAV kariuomenė.
Kariškiai nori panaudoti naująją medžiagą lengvų neperšaunamų liemenių, raiščių ir siūlų žaizdoms gamybai.
20 savaičių amžiaus Nigerijos nykštukinės ožkos gimė jau turėdamos voro, verpiančio tvirčiausius pasaulyje voratinklius, geną. Mokslininkai teigia, kad atskyrus reikiamą geną ir įšvirkštus jį ožkų Millie ir Muscade tėvui, komercinę šilko gamybą bus galima pradėti jau po keleto metų.
“Nexia” atstovai įsitikinę, jog ožkų pieno liaukos išskirs pieną, kuriame bus proteinų, sudarančių šilką. Nufiltruoti ir išgryninti iki baltų miltelių proteinai susivys į tvirtą giją.
Tyrimų bendrovės vadovas Jeffrey Turneris teigia, jog vorų šilko liaukos bei ožkų pieno liaukos yra labai panašios. J.Turneris taip pat primena, jog šie voragyviai yra kanibalai, todėl ožkų-hibridų melžimas gali būti stipriai komplikuotas.
“Sudėkite juos visus į krūvą ir gausite vieną didelį, storą, laimingą vorą. Tai būtų panašu į tigrų auginimą”,- sako J.Turneris.

Virpančios vorų akys įkvėpė robotų gamintojus

Marsą tirsiančiuose robotuose bus naudojami sensoriai, kurių gamybą įkvėpė šokinėjančių vorų virpančios akys. Kalifornijos mokslininkai, ieškodami pagalbos sprendžiant sudėtingus kompiuterinius uždavinius, atsisuko į gamtą.
Dėl vibruojančių kamerų naujieji robotai bus daug lengvesni ir naudos daug mažiau elektros energijos.
Oliveris Landoltas ir jo kolegos Kalifornijos Technologijos institute Pasadenoje buvo įkvėpti tropinio šokinėjančio voro. Šis voras judina savo ploną ir ilgą akies tinklainę pirmyn ir atgal, kad galėtų daug aiškiau matyti.
“Space Daily” praneša, kad nors sensorius ir mažesnis, nei degtukų dėžutė, judančio sensoriaus atkuriamas vaizdas yra beveik toks pat ryškus ir aiškus, kaip ir didžiulio nemobilaus sensoriaus.
O.Landoltas sako: “Tai yra gera pradžia eksperimentuojant su robotais, galinčiais atrasti duris, ar nustatyti ribą tarp šviesos ir tamsos bei orientuotis tarp jų”.
Jo komanda išrado šią vibruojančią kamerą finansuojami Pentagono tyrimų padalinio DARPA.

Evoliucinė mįslė: vorų nuoduose ir bakterijose – vienodi toksinai

Tai – byla, verta geriausių evoliucijos detektyvų darbo. Mokslininkai biologai iš Lewis & Clark koledžo bei Arizonos universiteto (abu JAV) rado įrodymų, kad senų senovėje tarp visiškai nepanašių organizmų – vorų ir bakterijų – įvyko toksino pernaša. Bet iki šiol nenustatyta kokiu būdu šis toksinas pateko iš vieno organizmo į kitą. Mokslininkų darbas aprašytas šio mėnesio žurnalo „Bioinformatics“ numeryje. „Dabar iš istorinės dėlionės detalių bandome atkurti bendrą vaizdą, tirdami gyvuojančius senovėje egzistavusių protėvių palikuonis“, - sakė Lewis & Clark koledžo biologijos profesoriaus asistentė Greta Binford. Tyrimo bendraautoris – Arizonos universiteto biochemijos ir molekulinės biofizikos profesoriaus asistentas Matthew Cordesas. Tirtas toksinas randamas tik kai kurių Sicariidae šeimos vorų nuodų kokteilyje ir kai kuriose korinebakterijose. Vorų toksinai įkandimo vietoje sukelia audinių nekrozę. Bakterijos fermose gyvenantiems gyvūnams sukelia įvairias ligas.
„Mūsų tyrimui įkvėpimo suteikė tai, kad yra grupė vorų su unikaliu toksinu, kuris taip pat egzistuoja ir už gyvūnų karalystės ribų, vien tik šiose konkrečiose bakterijose. Toks paplitimo pobūdis verčia manyti, kad galimas paaiškinimas yra lateralinės genų pernašos tikimybė“, - sakė G.Binford. Lateralinė genų pernaša – tai genų perėjimas iš vieno giminystės ryšiais nesusijusio organizmo į kitą. Jo priešingybė būtų vertikalusis genų perdavimas, kai iš tėvų genai pereina jų palikuonims.
M.Cordesas ir G.Binford abiejų toksinių baltymų molekulių galuose rado bendrą struktūrinį motyvą, nebūdingą jokiems kitiems ištirtiems baltymams. Bendros toksinų kilmės (homologijos) įrodymai jau anksčiau buvo pastebėti ir kitų baltymų atvejais, bet šis unikalus bendras struktūrinis fragmentas geriausiai paaiškinamas tuo, kad šie toksinai tarpusavy yra susiję labiau nei su bet kuriuo kitu žinomu baltymu.
„Ši viena struktūrinė detalė, primenanti kamštį, esantį statinės formos fermento gale, yra įrodymas, kad voras ir bakterija turi bendrą santykinai neseniai egzistavusį protėvį. Tai ne tik lateralinio genų perdavimo tarp labai tolimos giminystės organizmų pavyzdys, bet ir pavyzdys to, kaip struktūriniai baltymų motyvai gali būti panaudojami siekiant atsakyti į klausimus apie bendrus protėvius, kuomet genų sekos yra pernelyg skirtingos, kad giminystės ryšiai būtų akivaizdūs“, - sakė B.Cordesas.
„Vis dar neatsakyta į klausimą, ar šis nuodo fermentas tarp rūšių peršoko iš voro į bakteriją, ar iš bakterijos į vorą. Bet kuriuo atveju šio mediciniškai svarbaus toksino buvimas vienoje organizmų grupėje tikriausiai yra pernašos iš kitos organizmų grupės rezultatas. Žinant šio struktūrinio motyvo svarbą toksino aktyvumui galima būtų palengvinti šios šeimos vorų įkandimų gydymą. Jei šis motyvas yra svarbus baltymo funkcijai, tai voro įkandimų gydymo metodai gali tikti ir gydant problemas, sukeltas korinebakterijos soksinų“, - sakė G.Binford.

Tęsinys--->

 
 
Komentarai
#1 | Stakta · 2009 November 02 03:05:12
Geri seni ir įdomus straipsniai Wink reiktu manau iš naujo juos perdėti manau tikrai atsiras dar norinčiu paskatyt Smile:thumb:
#2 | Voriukstis · 2010 April 21 12:19:30
Puikūs straipsniai :thumb:
 
 
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą.  
 
Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungtiarba užsiregistruoti, jeigu norite balsuoti.

Nėra reitingų.
 
 

Prisijungti
Vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai slaptažodį?
Prašyk naujo!.
 
 

Shoutbox
You must login to post a message.

2024-01-05 20:47
Kaip surasti savo įkeltas foto?

2023-10-17 02:27
Hey ho, Nenoriu post'o kurti. Gal kas agamiukus parduoda?

2023-10-16 16:55
Kitais metais egzotika.info bus pilnametė. Grin kiek pamenu, tai nuo 2006 metų gyvuoja. Wink

2023-09-17 12:57
Dėl to puslapis ir laikomas ir dar gyvas Smile

2023-09-13 13:49
Kaip gaila.. kiek čia informacijos pasisemta..

2023-09-02 17:51
Visos iniciatyvos palaikomos Smile

2023-08-06 15:41
Tai davai prikeliam! aš pats čia nebuvau kokius 15 metų xD

2023-07-22 16:51
Dabar pas daugumą namuose jau verda gyvenimai Grin

2023-07-12 22:30
Kazkada cia virė gyvenimas Smile

2023-07-10 12:14
Aš taip pat seniai buvau, krista, kad dar neištrynė Grin

 
 

Draugai, kolegos

Tarantulas.ru

Šinšilų ola

Egzotinių gyvūnų parduotuvė

D. Liekio gamtos tyrimai ir stebėjimai

Norit draugauti?
 
 

Naujausios nuorodos
Egzotiniu gyvūnų parduotuvė GERIAU...
  Geriausia specializuota elektorinė egzotinių ...

Trixie
  Produktai Jūsų augintiniams

Spidersonline.pl
  Elektroninė voragyvių parduotuvė. Į užklau...

Lampropertis šeimos gyvatės
  Lampropertis šeimos gyvatės

Cichlasoma.lt
  Puslapis apie ciklidus ir akvariumus

 
 
Jau yra:
Narių: 8239
Naujienų: 703
Straipsnių: 190
Nuotraukų: 7794
Video: 83
Failų: 25
Anekdotų: 232
Pranešimų: 39611
 
 
  
  36148178 aplankė mus
Draugai: Baidarių nuoma