Solpūgos yra ypatingi ir dažnam dar nepažįstami voragyviai. Jos paplitusios dykumose, sausose ir karštose vietose (pagrinde Š. Amerikoje, Afrikos šiaurėje ir Artimuosiuose Rytuose), yra panašios į vorus bei skorpionus, tad dar vadinamos vorais kupranugariais, vėjo skorpionais, saulės vorais.

Mitais apipinti gyviai pasižymi gąsdinančiomis savybėmis bei elgesiu, juos labai mistifikavo ir jų bijojo amerikiečių kariai Irake ir Afganistane: pasakojama, kad solpūgos persekiodavo juos, o jų įkandimai labai pavojingi, miegančius gali pradėti valgyti, o to nepajusi, nes seilės turi analgizuojančių savybių... Iš tiesų, vorai kupranugariai tikrai gali bėgioti paskui žmones dykumoje, tačiau ne norėdami juos sumedžioti, o pasislėpti nuo karštos saulės jų šešėlyje. Lotyniškas solpūgų pavadinimas Solifugae ir reiškia „bėgantys nuo saulės“. Sustojus – sustos ir solpūga. O kaip dėl įkandimų? Taip, besigindamos didelėmis, stipriomis cheliceromis gali stipriai įkąsti, tačiau tik tiek – nuodų neturi, tad ir gyvybei pavojus negresia.

Bet nuvertinti vorų kupranugarių tikrai nereikėtų: didžiausi indvidai gali pasiekti 15 cm dydį, prie grėsmingos išvaizdos prisideda ir penktą porą kojų primenantys pedipalpai. Kvėpavimas trachėjine sistema padeda pasisavinti daug deguonies, todėl šie gyvūnai gali pasiekti iki 16 km/h greitį, kas leidžia ne tik vytis žmones per dykumą, bet ir medžioti savo aukas: vabzdžius, kitus voragyvius, driežus ir net mažus paukščius ar graužikus. Juos sučiumpa ir susmulkina galingais žandikauliais, o suskystėjusi masė įsiurbiama...

Solpūgos yra itin ėdrios, bet ši savybė bei greitas bėgiojimas nelaisvėje laikomiems voragyviams dažnai reiškia greitą mirtį: persivalgiusios ir išsekusios nuo nepaliaujamo bėgiojimo jos gali greitai baigti gyvenimą. Kad taip nenutiktų, svarbu tinkamai jas prižiūrėti. Tiesa, kiekviena rūšis yra skirtinga, o vienintelio teisingo būdo nėra, tad tenka pasikliauti gairėmis bei bandymais ir klaidomis.

Gamtoje vorai kupranugariai išgyvena tik 1-1.5 metų, o nelaisvėje netinkamai auginami gali nepasiekti ir kelių mėnesių ar savaičių, tad toks naminis gyvūnėlis yra tinkamas tik patyrusiems augintojams.

Siūlomas substratas tokiu santykiu: 14.1 % molio, 7.1 % smulkaus smėlio, 78.8 % smėlio. Nerekomenduojama naudoti samanų, durpių, kokoso ir pan. Erkučių ir muselių prevencijai retkarčiais pakeisti substratą. Gera idėja yra suteikti slėptuvių, kurios sumažintų streso sukelto nuolatinio bėgimo tikimybę. Tam tiks 2.5-5 cm skersmens vamzdeliai ir pan.

Solpūgos paplitusios plačiai, tad aplinkos sąlygos kiekvienai rūšiai skiriasi priklausomai nuo kilmės vietos. Bendros temperatūros gairės yra 20-30 °C – žemesnė temperatūra gyvūnus gali padaryti letargiškus, o aukštesnė sukelti stresą. ~25 °C, o naktį šiek tiek žemesnė temperatūra turėtų būti optimali. Kai kurie eksperimentuoja su „žiemos miegu“: temperatūra dalį metų laiko sumažinama imituojant žiemą (vėsesnį, sausesnį periodą) gimtojoje dykumoje, taip prailginant augintinio gyvenimą.

Drėgmė gali būti 65-75 %, o maži indeliai vandens su kempine bus patogūs vorams kupranugariams atsigerti, ypač jei užtvare yra sausiau.

Kaip jau minėta, solpūgos yra ėdrios ir neitin išrankios, tad joms tiks skėriai, tarakonai, gyvalazdės, vorai, svirpliai... Kuo įvairesnė dieta, tuo gyvūnas bus sveikesnis. Kai kurie jas maitina kasdien, tačiau dažnai jos ilgiau išgyvena išretinus maitinimą iki 3-7 dienų.

Vorai kupranugariai vis dar yra mažai pažįstami ir net patyrusiems augintojams paslaptingi gyvūnai, daugeliui keliantys baimę ir susižavėjimą.