Lasiodora parahybana – tai vienas didžiausių pasaulyje vorų paukštėdų, per metus galintis išaugti iki 15 cm (su kojomis). Suaugęs voras yra 18 - 25 cm dydžio. Gamtoje jis aptinkamas Brazilijos džiunglėse. Kiekvienas rimtas vorų augintojas tiesiog privalo savo kolekcijoje turėti šį neįtikėtinai greitai augantį paukštėdą. Voras nepasižymi itin ryškiomis spalvomis – išvaizda jis primena didžiulį Brahypelma albopilosum. Tarantulo pilvelis ir kojos yra tamsiai rudos spalvos, apaugę oranžiniais (angl. Salmon Pink) plaukeliais.
Charakteris
„Brazilas“ yra pakankamai aktyvus ir smalsus voras. Jis visada išlįs pasidairyti, pajutęs ar pamatęs kažką neįprasta – tai sakau iš patirties. Kadangi beveik nemezga tinklų ir retai ilgai tūno pasislėpęs, jis leidžia savimi pasigrožėti daug dažniau, nei daugelis kitų rūšių vorų paukštėdų. Tai bene didžiausi šio voro pliusai. Visgi Lasiodora parahybana nerekomenduojamas pradedantiesiems vorų augintojams, kadangi yra pakankamai agresyvus (tačiau agresyviausiems paukštėdoms, vis dėlto, nepriskiriamas), greitas ir drąsus. Žinoma, kaip ir bet kuri kita taisyklė, ši taip pat turi išimčių – kiekvienas individas turi savitą charakterį (iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lasiodora parahybana nebūtinai yra agresyvus ir linkęs gintis. Mano voras sutrikdytas tik pagąsdina, iškeldamas priekines kojas, tačiau niekada nepuola). L. parahybana netruks užsitarnauti šeimininko pagarbą, nes visada aiškiai parodys, kad nenori būti trukdomas ir greitai „pastatys tave į vietą“. Dėl aršaus būdo „brazilo“ nerekomenduojama imti į rankas tiek dėl žmogaus, tiek dėl paties voro saugumo. Šis charizmatiškas grobuonis ir taip suteiks šeimininkui daug džiaugsmo. Jį stebėti tikras malonumas.
Nuodai
Tikslių duomenų apie Lasiodora parahybana nuodų poveikį nėra, tačiau galima daryti prielaidą, kad sveikam, nealergiškam žmogui įgėlimas netūrėtų pakenkti. Visgi negalima pamiršti, kad šis stambus voras yra apsiginklavęs maždaug 1,5 cm ilgio aštriomis it adatos „iltimis“ - heliceromis, todėl jo įgėlimas turėtų būti labai skausmingas. Kaip ir bet kurios gilios durtinės žaizdos atveju, įgėlus vorui visada išlieka infekcijos pavojus.
Tačiau, kaip ir dauguma Naujojo Pasaulio vorų, šis gražuolis suerzintas dažniausiai ginasi ne kąsdamas, o nuo pilvelio nubraukdamas dirginančiuosius plaukelius. Šie gali sukelti ne tik trumpalaikius, bet net iki poros savaičių varginančius nemalonius pojūčius ir bėrimą, ypač alergiškiems žmonėms.
Dėl visų šių priežasčių geriau voro neprovokuoti, o kišant rankas į jo teritoriją mūvėti pirštines ir naudotis pincetu.
Priežiūra
Lasiodora parahybana priežiūra nėra sudėtinga. Rūpinimasis šiuo voru tikrai nepareikalaus daug laiko ar išlaidų. Didysis paukštėda geriausiai jausis dideliame erdviame terariume. Kuo didesnis terariumas – tuo geriau. Gali būti net 50x50 cm (aukštis nėra labai svarbus) dydžio. Juk kiekvienas norime savo mylimam augintiniui sudaryti optimalias gyvenimo sąlygas ;). Mano paukštėdos terariumo išmatavimai yra 40x30 cm. Kadangi Lasiodora parahybana yra antžeminis voras, jis mėgsta pasikapstyti, taigi, kokoso durpių sluoksnis turi būti ne mažesnis nei 5 cm. Dalį substrato galima uždengti samanomis. Rekomenduojama įrengti slėptuvių. Vandens indas, kaip ir bet kuriam kitam vorui, yra būtinas. Optimali temperatūra „brazilui“ yra apie 25C, drėgmė – 75-85 %. Ėda šis monstriukas beveik viską, taigi problemų šiuo klausimu tikrai neturėtų kilti. Tai tikrų tikriausias rajūnas, neatsisakantis nieko, kas yra bent kiek mažesnis už jį patį. Jaunikliai šeriami, kaip ir kitų rūšių paukštėdų mažyliai: drozofilomis, amarais, mažais svirpliukais, musėmis, kitais smulkiais vabzdžiais. Suaugę doroja svirplius, zoofobusus, sliekus, skėrius, tarakonus, kitus didelius vabzdžius, neatsisako mažų driežų, varliukų, žuvyčių, naujagimių, o retkarčiais net ir apsiplaukavusių peliukų. Kartais atrodo, kad „brazilas“ tiesiog nepasotinamas...
Dauginimasis
Viename šio paukštėdos kokone gali būti net 2000 sparčiai augančių voriukų! Dėl šios priežasties Lasiodora parahybana yra nesunkiai prieinamas ir palyginti nebrangus voras.
Voriukai iš kiaušinėlių išsirita dar kokone po 15 savaičių. Jo viduje mažyliai pirmą kartą išsineria ir ūgteli. Kokonas staiga išsipučia, kadangi jo gyventojams reikia vis daugiau erdvės. Naujagimių kūneliai būna labai neproporcingi – jų kojos dar palyginti trumpos. Dėl šios priežasties mažyliai tarpusavyje nesusipainioja.
Išsinėrę trečiąjį kartą, mažieji grobuonys įgauna idealią kūno formą ir tampa miniatiūrinėmis suaugėlių kopijomis. Dar kokone išsinėrę pirmieji voriukai išskiria kvapiąsias medžiagas, kurios paskatina rūpestingą motiną švelniai prakirsti kokoną. Iš pradžių mažyliai maitinasi „trynio maišelio“, kurį parūpina motina, turiniu. Pirmuoju jų grobiu dažniausiai tampa silpnesni broliai ir seserys. Dar vėliau mažieji kanibalai ima medžioti ir smulkius vabzdžius.
Lasiodora parahybana be abejonės užkariaus kiekvieno tarantulų mylėtojo širdį savo savitu charakteriu bei stulbinančia išvaizda. Šis gigantiškas voras tikrai yra vertas Jūsų dėmesio ir pagarbos.
čia tik rartp kitko... pastebėjau, kad "įkandimas" ištaisytas į "įgėlimą" Bet juk vorai kaip ir turi "dantis", todėl jie turėtų "kąsti", ar ne? Kai tuo tarbu skorpai jau gelia.. Ar visgi yra priimta sakyti, kad vorai irgi gelia? Man šiaip įdomu +)
labai idomu
neseniai maciau vaizdeli kaip liosodora parahybana naudojasi savo plaukeliais. ispudingas vaizdelis, nors tyrinetojui, nemanau, kad buvo labai saldu
pas mane tai jis visiskai nepiktybinis, galima pasakyti "draugiskas" . ant ranku paimu be problemu...ir seip kambary buvo pabeges, tai savaite gyveno laisvej, tevai net neidavo i kambari :hap:
