Šie variantai gyvena šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje (pietų Venesuela, Gajana, Surinamas, Prancūzijos Gviana ir šiaurinė Brazilija). GUYANA-SHIELD ir SURINAME variantai yra labai panašūs ir galbūt identiški, labai sudėtinga atskirti šiuos variantus, todėl juos aprašysiu kartu. Lyginant šiuos du variantus, SURINAME variantas pasižymi ryškesnėmis spalvomis.
Abu šie variantai užauga nuo 150 cm iki 230 cm. Pagrindinė kūno spalva žalia. Baltos dėmelės ant nugaros yra atskirtos viena nuo kitos, trikampio formos. Smarkiai skyriasi nuo aukščiau minėtų variantų - neturi ištisinės baltos linijos, Z raidės formų. Pilvo spalva yra baltos spalvos su perėjimu į šviesiai geltoną.
Šie du variantai yra kaprizingesni, jais sudėtingiau rūpintis nei Braziliškuoju Emeraldu. Reputacija šių dviejų variantų gadina jų irzlus charakteris (turi pravardę – vilkolakis), todėl jais rūpintis reikia ypač atsargiai, kad išvengti įkandimų. Nesu daug skaitęs apie Corallus hortulanus, tačiau šių dviejų variantų charakteriai tapatinami su šio sodų smauglio charakteriu ir netgi teigiama, kad C. hortulanus yra dar agresyvesnis.
Nepaisant blogos reputacijos šių dviejų variantų, kaip bebūtų keista jie yra populiariausi tarp egzotikos mylėtojų negu visi kiti likusieji variantai. Galbūt dėl to, kad jie yra pigiausi ir lengviausiai gaunami.
PATTERNLESS variantas
Ypač retas gamtoje bei apie jį nėra daug informacijos, kadangi net nebuvo užregistruota, kad kas nors būtų juos išveisęs. Pagrindinė kūno spalva tamsiai žalia, pilvas baltos spalvos. Buvo aptinkamas Gajanoje ir Suriname.
HIBRIDAI IR SPALVŲ MUTACIJOS
Yra nustatyta, kad gamtoje galimas hibridų atsiradimas, t.y. susiporuoja dvi skirtingos rūšys. Pasak Barker‘io 1998m, yra nustatyti atvejai, kai Corallus caninus GUYANA-SHIELD varinatai gamtoje susiporuoja su Corallus hortulanus ir Corallus ruschenbergerii. Hibridų palikuoniai paprastai rodo savitus abiejų tėvų požymius.
Corallus caninus x Corallus hortulanus
Dokumentuose hibridiniai palikuoniai minimi kaip Corallus hortulanus, nes yra mažai kuo panašūs į šuniagalvį. Taip pat Barker‘is nurodo vieną atvejį, kai nėščia smaragdinio smauglio patelė buvo importuota iš Surinamo. Patelė pagimdė aštuonis jauniklius, iš kurių septyni priminė Corallus caninus, vienas – sodų smauglį. Nuodugniau ištyrus, nustatyta, kad jauniklis, kuris buvo panašus į Corallus hortulanus elgėsi visiškai kitaip, nei Corallus caninus, t.y. dažnai keisdavo šakos vietą, nesusirangydavo ant šakos žiedo forma, kas yra būdinga be išimties visiems smaragdinio medžių smaugliams. Atlikus DNR tyrimus patelės, nustatyta, kad patelė poravosi du kart – su savo rūšies patinu ir antą kartą su Corallus hortulanus. Barker‘is 1998m., Chir‘as 1998m. Ir Mendez 2004m. nurodė, kad gamtoje buvo užfikstuoti ir skirtingų variantų (Amazonės baseino ir Suriname varianto) poravimosi atvejai. Jie neišplito, kadangi apskritai gamtoje ši gyvatė yra labai reta. Tačiau visgi užfiksuoti atvejai, kai spalvų kitimai pasikartoja. Žinomiausias iš šių variantų – Black Type. Black Type Corallus caninus vietoj pagrindinės žalios spalvos turi juodą. Kitose srityse spalvų gama nepakitus.
BLACK TYPE
Dar galima paminėti Corallus caninus „Calico“, „Bicolor“ variantus. Visi jie yra reti.
CALICO
SMAUGLIO PRIEŽIŪRA
Auginti šuniagalvį nėra taip paprasta kaip atrodo ir tai yra pakankamai sunki užduotis. Daug problemų atsiranda, kai nesugebama suteikti jiems įdealių sąlygų ypač tuomet, kai gyvūnas atvyksta į Jūsų terariumą pavargęs, išsekęs ar sergantis. Dažnas maisto atryjimas, ko pasekoje gyvatė išsenka ir miršta. Labai jautrūs yra šuniagalviai, kurie būna sugauti gamtoje, terariumuose labai sunkiai aklimatizuojasi, dėl ko griežtai patariama juos pirkti tik išveistus nelaisvėje. Tai suteiks Jums daugiau garantijų, kad smauglys išliks gyvas ir tuo pačiu padėsite saugoti gamtą, neskatindami gamtoje sugautų smauglių pardavimo rinkos.
Kaip ir visiems ropliams, Corallus caninus reikalingos specifinės laikymo sąlygos, kad jaustusi gerai, būtų normali medžiagų apykaita. Daug prieštaringos nuomonės galima rasti internete bei kituose šaltiniuose dėl temperatūros lygio, nes dažniausiai temperatūra nustatoma natūraliomis gamtos sąlygomis. Aišku niekas nesivargino pasikarstyt medžiuose tiek dieną, tiek naktį, o temperatūra matuodavo „ant žemės“. Naktį temperatūra medžiuose nukrenta iki 23 laipsnių šilumos. Taigi kolekcininkai rekomenduoja vidutinę 25-27 laipsnių šilumos temperatūrą. Naktį – 23-24 laipsniai šilumos. Šis temperatūros ciklas rekomenduojamas praktiškai visais metais. Dažnai sutinkama informacija, kad šiam smaugliui reikalingas aukštas drėgmės lygis, kas iš dalies nėra teisinga. Svarbiausia yra grynas oras, ventiliacija, dėl ko drėgmė gali nukristi iki vidutinio lygio. Gamtoje, medžiuose drėgmės lygis yra žemesnis nei ant žemės, nes medžių lapai daug greičiau išdžiūsta. Laikant gyvūna terariume, labai sunku pasiekti, kad temperatūra, geras vėdinimasis ir didelis drėgmės kiekis pastoviai laikytųsi. Pavyzdžiui, dieną rekomenduojama 27 laipsnių temperatūra ir 80-100 procentų drėgmė, naktį – 23-24 lapsniai ir 60-80 drėgmės. Žemesnis drėgmės kiekis nei vidutinis labai greitai gali atsiliepti gyvūno sveikatai, prasidės respiracinės problemos ar panašiai.
Ypač gerai terariume jaučiasi, kai yra rūkas. Tuomet dažniau juda, jaučiasi laisvai.
Vandenį geria nuo savo kūno lašus arba tiesiog iš dubenėlių pritvirtintų prie šakos, ar terariumo apačioje įrengto baseino. Corallus caninus reikalinga maždaug dvylikos valandų dienos šviesa. Praktiškai visus metus. Šuniagalvis turi specifinę virškinimo sistemą, kuri yra labai standžiai sureguliuota, todėl jokiu būdu negalima jo permaitinti, dažnai maitinti. Kaip pvz. pateikiama 2 metrų suaugusi Morelia spilota variegata, kuri per vieną kartą gali suvalgyti dvi suaugusias žiurkes dviejų savaičių intervale. Taip maitinant smaragdinį medžių smauglį iškart sulauktumėte šalutinės reakcijos – maisto atryjimas. Šuniagalvį rekomenduojama maitinti rečiau nei įprastai kitas gyvates, duoti mažesnį maistą.
Jaunikliai iki 6 mėnesių: viena jauna pelė – kas 7 dienas.
Iki 1 metro ilgio: viena suaugusi pelė ar viena jauna žiurkė – kas 10 dienų.
Iki 1,5 metro ilgio: viena vidutinė žiurkė – kas 14 dienų.
Iki 2 metrų ir virš: viena vidutinė žiurkė – kas 14 – 21 dienų.
Nelaisvėje maitiname pelėmis, žiurkėmis ar mažais viščiukais. Viščiukai kaip maistas dažniausiai naudojami tuomet, kai smauglys turi virškinimo problemų. Viščiukas atlieka vaistų funkcijas – paleidžia vidurius. Pagrindinis maistas išlieka tik graužikai. Auka neturi būti didelė, mažesnė nei kitų smauglių. Patelės gali būti maitinamos šiek tiek dažniau nei patinai, nors jos nekaupia riebalų nėštumo laikotarpiui. Patinai gali atsisakyti maisto du mėnesius ir ilgiau. Jei penkis mėnesius aktyviai maitinasi, didelė tikimybė, kad likusiais metų mėnesiais nesimaitins.
Jei bandysime paskubinti smaragdinio smauglio augimą, vėlgi, grįšime prie to pačio rezultato – maisto atrijimo. Tuo met vėl reikėtų maistą siūlyti po maždaug 10 dienų. Gan dažnai pasitaiko vidurių užkietėjimas. Tokiu atveju nutraukiamas smauglio maitinimas, kol nepradės vėl normaliai virškinti. Rekomenduojama šuniagalvį maudyti.
Maitiname tiek šaldytu (plačiau apie tai aprašyta Morelia viridisstraipsnyje), tiek gyvu maistu, rekomenduotina šviežiai užmuštu. Maistą siūlomę su specioliomis ilgomis žnyplėmis prikišant grobį prie nosies. Plikomis rankomis nerekomenduojama, nes labai dažnai smauglys ranka sumaišo su grobiu.
Geriausia maitinti naktį arba anksti ryte, nors veisti nelaisvėje puikiai maitinasi ir dieną. Kai kurie augintojai prieš maitinant švelniai pabaksnoja uodega ar šonus, kad sukeltų susidomėjimą maistu. Jei šuniagalvis nuolat atsisako maisto visais siūlytais būdais, galima pabandyti ištepti pelę ar žiurkę kiaušinio turiniu arba užmuštu driežu. Jei ir tada atsisako maitintis, vienintelis būdas lieka – priverstinis maitinimas. Apie tai plačiau skaitykite straipsnyje apie Morelia viridis.
VEISIMAS
Gamtoje smaragdiniai smaugliai poruojasi tarp Balandžio ir Liepos mėnesių, nuo žiemos galo iki pavasario pradžios. Gamtoje šiais metų laikais dažnai iškrenta daug kritulių, būna potvynių dėl to pakilusi drėgmės kiekis ir vakarais nukrentanti temperatūra iki 18 laipsnių šilumos paskatina poravimosi laiką. Laikantis panašių sąlygų terariumuose, sulauksime sėkmingai jauniklių.
Lyties nustatymas
Lytis nustatoma kaip ir visoms gyvatėms.
Įžanga poravimuisi
Metų pabaigoje, Lapkritį arba Gruodį klimato sąlygos turi būti pakeistos. Per trumpą laikotarpį, naktinė temperatūra progresyviai sumažinama iki 20 laipsnių šilumos ar net iki 18. Dieninė temperatūra gali taip pat būti truputį sumažinta iki 25-26 laipsnių šilumos. Terariumas turi būti purškiamas dažniau nei įprastai, nors kai kurie kolekcininkai drėgmės lygio nekelia. Dienos šviesos periodo nekeičiame. Patinai dažnai atsisako maitintis, o patelės pradeda žymėti šakas. Patinas perkialiamas į patelės terariumą poravimuisi.
Patinų kova
Kaip ir Morelija viridis, dažniausiai du patinai negali gyventi kartu, nes vienas iš jų turi būti dominuojantis patinas. Natūralioje aplinkoje silpnesnis patinas gali pasitraukti, tačiau terariume jis to padaryti negali ir galiausiai susipeša, ko pasekoje gali patirti rimtų sužalojimų ir mirti.
Poravimasis
Poravimasis įvyksta dažniausiai naktį, įdėjus patiną į patelės terariumą. Patekęs pas patelę, patinas slaužioja aplink ją lėtais ir kartu staigiais judesiais ir „kalbina“ patelę poruotis. Jei patelė būna pasiruošus, ji pakelia uodega. Poravimosi procesas vyksta nuo keliolikos minučių iki kelių valandų.
Jei patelė nėra labai susidomėjusi, „merginimo“ procesas gali užtrukti daug ilgiau. Patinas gali net „atvėsti“. Ši problema išsprendžiama kiek drastiškesniu būdu, tai yra į patelės terariumą įdedamas dar vienas patinas, kad susidarytu konkurencinga aplinka. Žinoma, visą tą laiką reikia stebėti juos, nes patinai bet kada gali susipešti. Kai tik poravimosi procesas prasideda, likusį patiną iškart išimame. Susiporavus, patinas grąžinamas kelioms dienoms į savo terariumą, o paskui vėl, pakartotinai suporuojamas su patelė. Patariama, kad patelė būtų suporuota su visais patinais, jei jų turite daugiau, taip užsitikrinsit kokybišku apvaisinimu.
NĖŠTUMAS
Nėštumo požymius pastebime tada, kai patelė atsisako maisto, jos galvos spalva šiek tiek pasikeičia (Webb‘as ir Heatwol‘as 1971 nustatė, kad australijos smaugliai sugeba kontroliuoti savo kraujo apykaita, pradedant nuo galvos, kad galėtų reaguliuoti savo kūno temperatūrą), pilvas pastebimai išsipučia.
Patelei terariume nustatoma normali įprastinė temperatūra. Pastovi temperatūra – 28-30 laipsnių šilumos, būtinas ir vėsesnis kampas, kad reikalui esant patelė pati galėtų reaguliuoti temperatūrą, įprasta drėgmė. Nėštumas trunka nuo 150 iki 250 dienų. Iš dalies nėštumo ilgumas priklauso nuo sudarytų sąlygų. Įpusėjus nėštumui patariama patelei pasiūlyti nedidelį grobį.
Kai gimdymas artėja, patelės klaoka smarkiai išsipučia, šuniagalvis guli ant šakos sau neįprasta poza, išsitiesęs. Patariama terariumo dugna padengti storu sluoksniu samanų, kad gimę jaunikliai krisdami nesusitrenktų, jei tai įvyksta ant šakos. Dažniausiai, jei jauna patelė, atsiveda mažiau jauniklių nei įprastai – apie 8-10. Vidutiniškai atsiveda nuo 10 iki 13, maksimumas – 20. Jaunikliai ką tik gimę sveria 25-50g, ilgis – 40-55cm. Pažymima, kad jauniklių uodegos yra ypač jautrios ir trapios, dėl ko reikia su jais labai atsargiai elgtis, negalima jėga atvynioti nuo šakos ir t.t. Dėl šios priežasties ir lytis jų nenustatinėjama, kol nesulaukia 6 mėnesių.
JAUNIKLIŲ AUGINIMAS
Kad jaunikliai jaustusi gerai, jiems paruošiamas terariumas be jokių kitų nei šaka nereikalingų atributų, švarus, lengvai prižiūrimas ir valomas. Apskritai, reikalinga tik šaka ir vandens indelis pritaisytas prie jos. Dugnas išklojamas laikraščiu ar panašia medžiaga, kad būtų lengva rūpintis jų higiena. Jauniklius auginame atskirai vienas nuo kito. Nors... Jei jaunikliai nevalgo, pvz. Morelia spilota, buvo atrastas būdas, kaip juos apgauti be priverstinio maitinimo. Jie sudedami kartu į erdvų terariumą, palaikomi keletą dienų, kad apsiprastų ir siūlomas maistas kiekvienam pitoniukui atskirai. Prasideda tarpusavio lenktyniavimas kaip antūralioje gamtoje. Toks maitinimo būdas taikomas ir Corallus caninus jaunikliams, kurie „ožiuojasi“. Tačiau toks būdas ne visoms gyvačių jaunikliams priimtinas. Pvz. D‘Albertis pitonui (Leiopython albertisii) toks maitinimo būdas nesukelia jokių pakitimų maitinime.
Temperatūra ir drėgmė jaunikliams turėtū būti panaši kaip ir suaugusiems, tačiau galima temperatūrą padidinti iki 32 laipsnių šilumos.
Pirmasis nėrimasis paprastai būna nuo gimimo praėjus 2-3 savaitėms. Per šį laikotarpį nuo gimimo reikia jauniklių netrikdyti, nemaitinti ir netraukinėti, palikti juos ramybėje, kad galėtų tinkamai aklimatizuotis.
Maitiname po pirmo išsinėrimo, siūlome pelės pliką jauniklį, jei maisto atsisako, siūlome pastoviai dar kelias dienas. Jei visgi nevalgo, pabandome žiurkės jauniklį pasiūlyti. Kai kurie kolekcionieriai siūlo šuniagalvio naujagymius maitinti driežais, tačiau daug kas protestuoja, nes su driežu gali patekto įvairios ligos. Galima taip pat pasiūlyti viščiuko ar putpelės jauniklius. Jaunikliai maitinami kas dešimt dienų.
SPALVOS PASIKEITIMAS
Pas Emeraldą spalvos kitimas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Spalvų kitimas paprastai prasideda 6 mėnesių amžiaus ir visiškai pasikeičia po dviejų trijų mėnesių. Kai kurių smaragdinių smauglių spalvos kitimas įvyksta lėčiau. Galutinai spalvą įgauna metų amžiaus. Dažniausiai galvą ir kaklą paskutinius paveikia spalvų keitimasis. Spėjama, kad rausva spalva jaunikliams padeda geriau pasislėpti tarp lapų nuo grobuonių.
GYVENIMO TRUKMĖ
Kaip jau ir minėjau anksčiau, šie smaugliai natūralioje aplinkoje yra mažai ištirti, dėl to sunku pasakyti apie jų ilgaamžiškumą. Slaven‘as, 1988 metais nurodė, kad sugautas suaugęs smauglys pas jį pragyveno 13 metų. Brookfield‘o zoologijos sodas ęsantis Čikagoje, laikė patelę, kuri gyveno daugiau kaip 15 metų.
Remiantis šiais faktais, daugelis mokslininkų neabejoja, kad suteikus geras sąlygas nelaisvėje, Corallus caninus lengvai galėtų išgyventi 20 metų.
)) grįžtu į forumą
