Paukštėdos – Theraphosidae šeimai priklausantys vorai. Jie yra aptinkami vidutinio ir tropinio klimato zonose visame pasaulyje, ir charakterizuojami savo didumu, labai žemiška elgsena ir cheliceromis, kurios juda aukštyn ir žemyn užuot į šonus kaip kitiems vorams. Kaip ir dauguma kitų vorų paukštėdos yra kanibalai.
Apgyvendinimas ir laikymas
Paukštėdoms reikia kuklių gyvenamosios vietos ir priežiūros poreikių. Jie aišku turi būti laikomi po vieną, reguliariai maitinami ir palaikoma reikiama drėgmė, kad jų kvėpavimo sistema nesudžiūtų. Maitinami du – tris kartus per savaitę svirpliais, milčiais ar kitais vabalais ir naujagimiais smulkiaisiais graužikais. Siekiant palaikyti reikalingą drėgmę reikia atsižvelgti į jo paplitimo vietą ir voro rūšį. Tiems, kurie yra vakarų Amerikos dykumų gyventojai reikia mažiau drėgmės negu iš tropinių miškų kilusiems vorams. Visoms vorų rūšims terariume reikalingas indelis su vandeniu. Vorų terariumui drėkinti galima naudoti vandens purkštuvą, kuriuo terariumas drėkinamas bent kartą per savaitę. Voro terariume galima pasodinti keletą augalų, kurie padės palikyti pastovesnę drėgmę tropinėms vorų rūšims.
Paukštėdos ištiesia kojas arba vaikšto mažinant ir po to vėl didinant hemolimfos spaudimą kojose. Jei aplinka yra per sausa, jie praranda kūno drėgmę aplink kvėptukų paviršių. Sumažėjusios kūno drėgmės rezultatas yra sumažėjęs hemolimfos spaudimas, o tai reiškia, kad vorui sunku judėti.
Fizinis apibudinimas
Funkcionalių kojų turėjimas yra būtinas ne tiktai galimybei judėti aplink, bet ir pasaulio jutimui aplink vorą. Paukštėdos turi aštuonias sudėtines akis, bet jų regėjimas yra labai prastas. Jie pasitiki jutimo organais ant kojų, kurie reaguoja į kvapą ir prisilietimą.
Dauguma Naujojo Pasaulio rūšių turi neįprastą gynybos mechanizmą – trumpi kibūs ir erzinantys plaukeliai, kurie gausiai dengia jų pilvelį ir kojas. Kai voras suerzinamas, jis pradeda trinti kojas į pilvelį ar kitas į kojas paskleisdamas erzinančių (alergizuojančių) plaukelių „dušą“ savo priešininkui.
Elgsena
Paukštėdos gali pinti tinklus, kuriuos jie naudoja skirtingoms paskirtims. Pirmasis tai padengti savo slėptuvę. Kai kurios rūšys apsuka savo grobį tinklu kol pradeda veikti nuodai. Trečiasis tinklo panaudojimo būdas yra tinklo klojimas tam, kad voras galėtų juo judėti. Jie seka savo tinklu grįždami į savo slėptuvę. Vorai dažnai būna gan sėslūs medžiotojai, gali kantriai laukti slėptuvėje, plyšyje ar medžio kamiene kol auka pati prieis. Paukštėdos klajoja tiktai poravimosi metu.
Veisimas
Patino ir patelės lyties organai yra apatinėje pilvelio dalyje. Patinas naudojasi modifikuota savo pedipalpų struktūra spermos perkėlimui patelei. Prieš poravimąsi patelė pakelia užpakalį rodydama, kad ji yra pasiruošusi poruotis, o patinas apvaisina patelę. Ji išlaikys spermą kol padės kokoną su kiaušiniais, paprastai nuo dvejų savaičių iki keleto mėnesių nuo susiporavimo. Išsiritę voriukai, iki pirmojo nėrimosi nesimaitina. Po pirmojo voriukų nėrimosi pasiūlykite jiems drozofilų ar kitų mažų vabaliukų. Kiaušinių skaičius kokone gali siekti iki 200 (kai kurių rūšių net iki 2500!), taigi suporavus vorus galima tikėtis tikrai nemažao voriukų skaičiaus.
Lytiškas subrendimas patinui reiškia gyvenimo pabaigos artėjimą. Lytiškai subrendus patinui lieka gyventi vos keletas mėnesių. Patelių lytinis brendimas gali trukti net 10 metų ar daugiau. Atskirų rūšių vorų patelės gali gyventi iki 20 metų.
Paukštėdos pasirinkimas
Pagrindiniai patarimai yra paprasti: pirkite didžiausią ir storiausią patelę, pirkdami vorą pliku pilveliu galite nupirkti patiną, kuriam gyventi likę nedaug.
Kai parsigabenate savo paukštėdą namo, patalpinkite jį į jam skirtą terariumą su pakankamai substrato, kad galėtu išsikasti urvą. Vorai gyvenantys ant žemės tokie kaip Theraphosa blondi, Xeristhis immanis gali išsikasti urvus patys, bet geriau naudoti jau padarytą urvą ar įrengti slėptuvę. Vorams gyvenantys medžiuose tokie kaip Psalmopoeus cambridgi, Avicularia avicularia, Tapinauchenius plumpies reikalingos šakos ir vertikalūs terariumai. Tokiuose terariumuose voras įsikurs kur nors aukštutiniame kampe. Naudojantis purkštuvu su vandeniu, jūsų voras galės atsigerti iš vandens lašelių arba tiktai mėgautis padidėjusia drėgme. Niekada nepurkškite tiesiai į vorą. Palikit vorą jo naujame terariume keletui valandų arba per naktį ir tada pasiūlykite maisto. Jei jis nepuls aukos iškarto, galite maistą palikti per naktį, tačiau būtina žinoti, kad „maistas“ nesužeis ar kitaip nepakenks jūsų augintiniui. Voras gali būti ne alkanas, arba jam reikia papildomai laiko priprasti prie naujos aplinkos.
Nėrimasis
Maži voriukai neriasi dažnai, suaugę vorai neriasi retai. Voro gulėjimas ant nugaros ištiestomis kojomis gali būti nėrimosi ženklas. Voras nereaguoja į švelnius prisilietimus ir atrodo kaip negyvas. Bet pamačius vorą gulintį tokioje pozoje jo geriau tam tikrą laika neliesti ar kitaip nedirginti. Taip voras elgiasi kai sena oda atsiskiria nuo naujosios, tada voras išsineria pradėdamas nuo pilvelio. Oro drėgmė terariume labai svarbi nėrimosi metu. Voras yra labai pažeidžiamas prieš nėrimąsi ir nėrimosi metu, ir jokiu būdu negalima jo judinti ar kitaip trikdyti. Sutrikdytas nėrimasis beveik visada būna pražūtingas.
Versta iš knygos: R.D. Bartlett and Patricia Bartlett „Terrarium and Cage Construction and Care“
aš tai siūlyčiau apsistoti mūsų augintinius vadinant tarantulais; nes man tas paukštėda, tai kažkaip su nevykusiais naujadarais kaip kad mygtukinė, vaizduoklis ir t.t. asocijuojas
kas dėl straipsnio, tai aš irgi matau keletą netikslumų, tarkim, nesutikčiau, kad patelės tik iki 20-ies metų gyvena; arachnoboards'uose yra rašančių, kad jų vorai, tokie kaip smithi ar emilia, sugauti laisvėj jau suaugę ir laiminingai gyvena nelaisvėj jau 25-erius metus
šiaip, mano manymu, geriausia būtų rašant visus straipsnius nesiremti vienu šaltiniu ir neverst kiekvieno sakinio; būtų puiku, jei būtų remiamasi keliais informacijos šaltiniais ir daugiau gyvenimiškos patirties, kurios tikiu Pao nemažai turi; gi galima parašyt, kad naudotasi tuo, tuo ir anuo straipsniu; žinoma, klaidelės nėra esminės, bet vistiek...
Paukštėda nėra naujadaras, tai kone pirmasis šių gyvių pavadinimas. " tarantulas" tėra grynas anglicizmas...Kitose kalbose (pvz rusų, prancūzų, italų) šie vorai turi savus pavadinimus, kurie išvertus reiškia arba "paukštėda" arba yra kilę iš lotynų kalbos. Čia ta pati logika, kaip ir vokiečių aviganius vadina vilkšuniais..dėl neišmanymo, keistų stereotpų ir klišių, filmų, ir pasakų..
jo, kai savo kaimynam ar draugam pasakau "paukštėda" tai visada turiu aiškint kas tas yra, o kai pasakau "tarantulas" tada klausimų kažkodėl nekyla ir visi žino ką turiu omenyje
tas pats ir su ektotermais, kai pasakau "ektotermas" tai tik akis išpučia... kai pasakau šaltakraujis - visiems viskas aišku...
Mano kaimynai irgi nesuprastų jei aš pasakyčiau, kad vikšunis nėra tas pats, aks vokiečių aviganis. Bet tai kieno bėda ir neišprusimo ženklas, mano ar kaimynų?
o as pabusiu neispruses ir tinginys, i paklausiu kas tai yra pauksteda ir kas yra tarantulas. taksonomija, skirtumai. kas netingit atsakineti i durnus klausimus rasykit i az. sita bene svarbiausia punkta domedamasis apie vorus praleidau....
